Nuolatinė cirkuliacija
Širdis panašiai kaip siurblys varinėja kraują kraujagyslėmis. Plaučiuose kraujas prisotinamas deguonies ir vėliau išnešiojamas po visus organus ir audinius, atiduodamas ląstelėms maisto medžiagas ir paimdamas iš jų perdirbtus produktus. Viskas, kas organizmui nereikalinga, perdirbama ir pašalinama per inkstus, kepenis, žarnyną, odą ir plaučius.
Kiekvieno organo aprūpinimas krauju vyksta taip: prisotintas deguonies kraujas atiteka arterijomis, šios skyla į mažesnes kraujagysles sudarydamos kapiliarų tinklą.
Būtent kapiliaruose ir vyksta medžiagų apykaita tarp kraujo ir ląstelių. Paskui kapiliarai jungiasi į mažas, vėliau į dideles venas, šios kraują su šlakais neša perdirbti. Dėl šios nuolatinės kraujo cirkuliacijos žmogus gyvena, o jai nutrūkus ištinka mirtis.
Išorinis kraujoplūdis
Dažniausiai kyla dėl įvairių traumų. Jį diagnozuoti lengva. Bėgantis kraujas matomas ir dažniausiai nukentėjusįjį bei aplinkinius labai išgąsdina. Nereikia pasiduoti panikai: dažniausiai kraujo netenkama daug mažiau nei atrodo. Kibiras išbėgti negali.
Nepaisant to veikti reikia nedelsiant. Žaizdą smarkiai prispauskite ranka ir taip sustabdykite kraujavimą. Žinoma, geriausia panaudoti švarią marlinę servetėlę, bintą, nosinę – bet kokią medžiagą, atsidūrusią po ranka.
Ant galūnių užveržiamas žgutas, tačiau tai daryti reikia taisyklingai. Dažnai pasitaiko, kad žgutą užveržia per silpnai, tuomet kraujo tekėjimas arterijomis nenutrūksta, o štai jo tekėjimas venomis sutrinka. Dėl to venose spaudimas sukyla ir iš pažeistų venų kraujuoti pradeda dar smarkiau.
Kita klaida – esant veniniam kraujavimui dėti žgutą ant periferinės galūnės dalies, už žaizdos. Naudos iš to nebūna jokios. Iš žaizdos nenustoja kraujuoti. Todėl žgutą ant galūnės visuomet reikia dėti tarp žaizdos ir liemens, suspausti audinius taip stipriai, kad sustotų tekėjęs kraujas giliosiomis arterijomis. Žguto uždėjimo efektyvumo kriterijus – nustojęs kraujavimas, galūnės pabalimas ir atšalimas.
Žgutą galima laikyti apie 2 valandas. Tai kraštutinė riba, po kurios nemaitinamuose audiniuose gali įvykti negrįžtami procesai. Todėl po žgutu būtinai užkiškite raštelį, kur užrašykite jo uždėjimo laiką. Jeigu situacija verčia jį laikyti ilgiau, periodiškai žgutą nuimkite ir ranka užspauskite kraujuojančią vietą.
Kapiliarinį kraujavimą ir kraujavimą iš smulkių arterijų ir venų galima stabdyti spaudžiamuoju tvarsčiu. Į žaizdą dedama marlės, binto ar kito audinio ir tvirtai aptvarstoma, kad žaizdoje esančios medžiagos prispaustų kraujagysles.
Vidinis kraujavimas
Jį nustatyti daug sunkiau, nes kraujo nesimato. Spręsti apie jį galima iš tam tikrų požymių. Kai kraujas bėga iš kraujagyslės, bendras jo kiekis sumažėja ir organizmas savais mechanizmais bando tai kompensuoti.
Pirmiausia sumažėja arterinis kraujo spaudimas, širdis dažniau susitraukinėja, tai liudija pulsas. Be to, kraujas kitaip pasiskirsto, jis teka į gyvybiškai svarbius organus – širdį, galvos smegenis, o kiti audiniai krauju aprūpinami prasčiau.
Dėl to oda išblykšta. Taip pat būdingas ryškus apatinio voko vidinės pusės blyškumas.
Taigi jei po traumos žmogaus pulsas padažnėja iki 110–120 tvinksnių per minutę, arterinis spaudimas tampa žemesnis nei 100, pastebimas odos blyškumas, galima įtarti, kad nukentėjusysis patiria vidinį kraujavimą. Dažniausiai kraujuojama į krūtinės ląstos ertmę arba kraujas teka į pilvo ertmę.
Vidinių organų
kraujavimas
Dažniausiai būna sergant tam tikromis ligomis, kai pažeidžiamas kraujagyslių vientisumas.
Kraujavimas iš plaučių pasireiškia kraujo priemaišomis skrepliuose. Dažniausia tokio kraujavimo priežastis gali būti plaučių auglys arba tuberkuliozė.
Kraujavimas iš virškinamojo trakto ir skrandžio pasireiškia dėl varikozinio stemplės venų išsiplėtimo, skrandžio opos, vėžio, storosios žarnos vėžio, hemorojinių mazgų.
Įtarti kraujavimą iš skrandžio ir stemplės galima, jei vemiama su krauju, tačiau taip būna esant gausiam kraujavimui. Jei kraujuojama negausiai, kraujas nukeliauja tolyn žarnynu. Tuomet išmatos tampa juodos spalvos ir skystesnės konsistencijos.
Jei kraujuojama iš storosios žarnos, o taip būna dėl piktybinių darinių, išmatose atsiranda kraujo priemaišų. Taip pat būna ir kraujuojant iš hemorojinių mazgų. Hemorojus – savotiškas varikozinio išsiplėtimo pasireiškimas tiesiojoje žarnoje.
Netgi jei aišku, kad tai hemorojus, reikia atlikti tiesiosios žarnos apžiūrą, kad būtų įsitikinta, ar nesergama vėžiu.
Žmogaus organizme vidutiniškai yra 5 litrai kraujo: 70 proc. sudaro veninis kraujas, o 30 – likęs kitas.
Nustatyti, iš kur kraujuojama, galima pagal šiuos požymius: iš arterijų kraujas būna šviesus, skaisčiai raudonas, trykšta pulsuojančia srove. Toks kraujavimas pavojingiausias, nes galima itin greitai nukraujuoti. Esant veniniam kraujavimui kraujas bėga vienodai, yra tamsiai raudonas. Kapiliarinis kraujavimas neintensyvus, žaizda prisipildo kraujo difuziškai iš visų pusių.
Svarbiausia pagalba nukentėjusiajam – sustabdyti kraujavimą. Kuo kraujavimas intensyvesnis, tuo mažiau laiko yra žmogui išgelbėti. Todėl įtarus bet kokį kraujavimą ligonį reikia gabenti į ligoninę.
Parengė
A.Kaminskienė
