Pažįstamas jausmas: savaitė prabėgo nepastebimai, tačiau sunku prisiminti, kas joje buvo įdomaus ar prasmingo. Darbas, buities reikalai, miegas – ir viskas kartojasi iš naujo.
Kartais žmogus taip įsisuka į kasdienę rutiną, kad nebesusimąsto, ar gyvena taip, kaip iš tiesų norėtų. Jo laiką užpildo pareigos, kitų žmonių lūkesčiai ir automatiškai atliekami darbai, o asmeniniams poreikiams bei svajonėms vietos beveik nebelieka.
Tai nėra medicininė diagnozė ar tikslus psichologinis testas. Vis dėlto tam tikri kasdieniai pojūčiai gali paskatinti sustoti ir sąžiningai įvertinti, ar dabartinis gyvenimo būdas jums vis dar tinka.
Darbų daugėja, o laiko sau vis mažiau
Jeigu nuolat jaučiatės tarsi bėgtumėte uždarame rate, gali būti, kad didelę dienos dalį skiriate užduotims, kurios jums nėra tokios svarbios, kaip atrodo.
Verta peržvelgti savo dienotvarkę ir paklausti: kiek joje yra tikrai būtinų darbų, o kiek – įsipareigojimų, kuriuos prisiėmėte iš įpročio, kaltės jausmo ar nenoro nuvilti kitų?
Dažnai laiko pristinga ne todėl, kad darbų objektyviai per daug, bet todėl, kad žmogus sunkiai nustato ribas, nuolat reaguoja į kitų prašymus ir bando vienu metu atlikti kelias užduotis.
Nors daugiaveika gali atrodyti efektyvi, iš tiesų dažniausiai tik greitai perjungiame dėmesį nuo vienos užduoties prie kitos. Dėl to greičiau pavargstame, dažniau klystame ir patiriame daugiau įtampos.
Pamėginkite iš dienotvarkės pašalinti bent vieną jums mažai prasmingą užduotį. Net nedidelis laisvo laiko tarpas gali padėti susigrąžinti pojūtį, kad savo dieną valdote patys.
Darbas išsekina ir nepalieka jėgų gyvenimui
Jeigu pirmadienio laukiate su nerimu, kasdien skaičiuojate valandas iki darbo pabaigos, o penktadienio vakaras atrodo vienintelis malonus savaitės įvykis, verta atidžiau įvertinti savo profesinę situaciją.
Žinoma, net ir mėgstamame darbe pasitaiko sunkių laikotarpių, nuobodžių užduočių bei konfliktų. Tačiau nuolatinis emocinis ir fizinis išsekimas, vis didėjantis atsiribojimas nuo darbo bei jausmas, kad jūsų pastangos neturi prasmės, gali būti susiję su profesiniu perdegimu.
Pasaulio sveikatos organizacija perdegimą apibūdina kaip su darbu susijusį reiškinį, kylantį dėl ilgai trunkančio ir nesuvaldyto streso darbo vietoje. Tai nėra atskira medicininė liga, tačiau į šią būseną nereikėtų numoti ranka.
Nebūtina kitą dieną rašyti prašymo išeiti iš darbo. Pirmiausia galima apsvarstyti mažesnius pokyčius: aiškiau apibrėžti darbo laiką, atsisakyti perteklinių pareigų, pasikalbėti su vadovu, atnaujinti profesines žinias ar ramiai pradėti ieškoti kitų galimybių.
Svajonės nuolat atidedamos „geresniam laikui“
„Pradėsiu, kai turėsiu daugiau laiko“, „keliausiu, kai uždirbsiu daugiau“, „savimi pasirūpinsiu, kai baigsis šis įtemptas laikotarpis“ – tokie pažadai gali kartotis daugelį metų.
Dienos tampa labai panašios: tie patys maršrutai, žmonės, darbai ir vakaro įpročiai. Savaime rutina nėra bloga – ji suteikia stabilumo ir padeda taupyti jėgas. Problema atsiranda tuomet, kai joje nebelieka nieko, ko lauktumėte su smalsumu ar džiaugsmu.
Kartais svajones atidedame dėl realių aplinkybių, tačiau neretai tam trukdo baimė suklysti, nepasitikėjimas savimi ar įsitikinimas, kad naują veiklą pradėti jau per vėlu.
Nebūtina iš karto imtis didelių permainų. Naujumą į gyvenimą gali grąžinti ir nedideli dalykai: kitas pasivaikščiojimo maršrutas, seniai atidėtas susitikimas, naujas užsiėmimas, trumpa kelionė po Lietuvą, sportas ar mokymai.
Svarbu, kad bent dalis savaitės būtų skirta ne tik pareigoms, bet ir tam, kas jums įdomu.
Skaitote daugybę patarimų, tačiau nieko nekeičiate
Galbūt nuolat skaitote straipsnius apie geresnę savijautą, išsaugote treniruočių programas, žadate pradėti sveikiau maitintis ar anksčiau eiti miegoti, tačiau kasdienybė lieka tokia pati.
Informacijos kaupimas kartais sukuria klaidingą pažangos pojūtį. Atrodo, kad jau rūpinamės problema, nors iš tikrųjų dar neatlikome nė vieno konkretaus veiksmo.
Dar blogiau, kai dėl neįgyvendintų planų atsiranda kaltė: žmogus pradeda manyti, kad jam trūksta valios ar disciplinos. Tačiau dažnai planai tiesiog būna per dideli ir neapibrėžti.
Vietoj pažado „nuo pirmadienio pakeisiu gyvenimą“ geriau nusistatyti labai mažą veiksmą: dešimt minučių pasivaikščioti, sutvarkyti vieną stalčių, parašyti vieną laišką, paskambinti vienam žmogui ar anksčiau išjungti telefoną.
Nedidelis atliktas veiksmas paprastai yra vertingesnis už dešimt išsaugotų patarimų.
Nuolat rūpinatės kitais, bet pamirštate save
Jeigu dažnai sakote „taip“, nors viduje norite atsisakyti, gali būti, kad pernelyg prisitaikote prie kitų žmonių poreikių.
Padėti artimiesiems, kolegoms ar draugams yra natūralu. Tačiau nuolatinis noras visiems įtikti ilgainiui gali sukelti nuovargį, susierzinimą ir jausmą, kad jūsų pačių norai niekam nerūpi.
Kartais žmogus taip įpranta būti patogus kitiems, kad pats nebesupranta, ko nori. Jis renkasi ne tai, kas jam tinkama, o tai, kas nesukels konflikto, kritikos ar nusivylimo.
Vertėtų paklausti savęs: ar sutinku todėl, kad tikrai noriu padėti, ar todėl, kad bijau būti palaikytas savanaudžiu? Ar mano santykiuose yra vietos ne tik kitų, bet ir mano poreikiams?
Gebėjimas ramiai atsisakyti nėra abejingumas. Aiškios ribos padeda išsaugoti jėgas ir kurti sveikesnius santykius.
Nuo ko pradėti pokyčius
Jeigu atpažinote save keliuose punktuose, nereikia skubėti per vieną dieną keisti darbo, santykių ar gyvenamosios vietos. Staigūs sprendimai, priimti iš nuovargio ar nusivylimo, ne visada būna geriausi.
Pradėkite nuo mažų, konkrečių žingsnių:
- pašalinkite iš savaitės bent vieną jums nereikalingą įsipareigojimą;
- suplanuokite vieną malonią arba naują veiklą;
- bent kartą atsisakykite to, kam iš tiesų neturite laiko ar jėgų;
- skirkite kelias minutes apmąstyti, kas tą dieną suteikė energijos, o kas ją atėmė;
- užrašykite vieną pokytį, kurį galite pradėti įgyvendinti jau dabar.
Permainos nebūtinai turi būti didelės, kad būtų reikšmingos. Kartais gyvenimo kryptis pradeda keistis tuomet, kai žmogus pirmą kartą po ilgo laiko sąmoningai pasirenka ne tai, ko iš jo tikimasi, o tai, kas svarbu jam pačiam.
Kada vertėtų ieškoti pagalbos
Nuolatinis nuovargis, motyvacijos stoka ir prarastas susidomėjimas anksčiau džiuginusia veikla ne visada reiškia tik tai, kad „metas pakeisti gyvenimą“. Tokie požymiai taip pat gali būti susiję su depresija, nerimo sutrikimais, perdegimu ar fizinės sveikatos problemomis.
Jeigu prislėgta nuotaika, beviltiškumas, energijos trūkumas ar negebėjimas džiaugtis tęsiasi ilgiau nei dvi savaites ir trukdo kasdieniam gyvenimui, verta kreiptis į šeimos gydytoją, psichologą arba psichikos sveikatos centro specialistą.
Prašyti pagalbos nėra silpnumo ženklas. Kartais tai ir yra svarbiausias pokytis, nuo kurio prasideda geresnė savijauta.
