Dar Lietuvai nespėjus išgirsti apie jauno lietuvio iškilimą tarptautinėje meno erdvėje, Azijos laikraščiai jau ryte rijo Ernesto Zacharevičiaus laiką ir publikavo jo darbų nuotraukas pirmuose puslapiuose, kultūros žurnalai dėjo jas ant savo viršelių.
Kūrėjas sulaukė daugybės užsakymų ir tapo gatvės meno garsenybe, o jo darbai išpuošė miesto sienas per vieną svarbiausių Azijos kultūros festivalių. Tai pastebėjo garsusis „The Wall Street Journal“, kuris paėmė iš jo interviu ir paskleidė žinią į tarptautinius vandenis. Iškart po straipsnio Ernesto kūriniai pasklido po žymiausius vizualiųjų menų portalus – „Fubiz“, „Colossal“ ir kitus, jau nekalbant apie staigią šlovę Azijoje, ypač Malaizijoje, kur menininkas šiuo metu gyvena.
Penange, viename didžiausių Malaizijos miestų ir neoficialioje Azijos kultūros sostinėje, lietuvis įsikūrė daugiau nei prieš metus. Čia jis ir jo gyvenimo draugė, rašytoja Gabija Grušaitė, stabtelėjo keliaudami po Aziją. Abiem Penangas įtiko ir pora nusprendė likti ilgėliau. Įkūrė nuosavą kavinę „Fork Mee“, kuri tuo pat metu yra ir galerija, skaitykla, įvairios veiklos zona ir tiesiog intelektualaus poilsio vieta. Šios daugiafunkcės erdvės darbo grafikas yra itin lankstus – ant jos kabo užrašas „atidaryta vienomis dienomis, uždaryta – kitomis“.
Tačiau Ernesto veikla Penange toli gražu neapsiriboja vien piešiniais ant sienų ir kavine, kur, beje, jis ir Gabija patys gamina patiekalus ir maišo kokteilius. Lietuvis menininkas taip pat yra atidaręs ugdymo centrą ir ten moko vietinius vaikus piešimo, tapybos, žongliravimo.
Prieš sustojimą Malaizijoje Ernestas su drauge penkerius metus gyveno Londone, kur Midlsekso universitete baigė vaizduojamųjų menų bakalauro studijas. Dar būdamas studentu menininkas sukūrė, nutapė ir sukonstravo nemažai techniškų, kūrybingų, įsimintinų darbų, kurie pranašavo jo tolesnį iškilimą.
Kodėl lietuvis neišgarsėjo Londone – vienoje šiuolaikinio meno sostinių? Pirmiausia, Londonas yra perpildytas ir užkimštas jaunų, hiperambicingų kūrėjų, kurie pasitaikius progai neriasi iš kailio bandydami būti pastebėti. Taip daryti nėra klaidinga, tačiau didžiausiais efektas visada buvo ir yra pasiekiamas pačiai žiniasklaidai ar kolekcionieriams pastebėjus menininką jam tiesiog kuriant, užsiimant savo veikla ir negalvojant apie populiarumą. O studijuodamas ir dirbdamas Londone Ernestas paprasčiausiai nebūtų turėjęs laiko rūpintis savo meno sklaida – siųsti darbų nuotraukas į galerijas, bendrauti su kuratoriais.
Antra, reikėjo patogesnių aplinkybių, kad pasaulis apie jį išgirstų. Reikėjo labiau atsipalaidavusių Malaizijos meno „vartotojų“, kurie turėjo laiko įvertinti kūrinius ir pastebėti originalų kūrėją, o ne vaikytis šokiravimo akibrokštų greitoje Londono post-post-post-modernaus meno tėkmėje.
– Kas daro didžiausią įtaką tavo menui? – IQ paklausė E. Zacharevičiaus.
– Pasaulis. Formulė paprasta: daugiau išgyvenimų – daugiau pėdsakų – daugiau meno.
– Kiek tavo kūryboje laisvės ir kiek – planavimo?
– Čia – vienas sudėtingiausių klausimų, sunku tai pasverti. Mano kūryboje laisvė yra gerai suplanuota, o planavimas yra labai laisvas.
– Kokias originalias technikas naudoji?
– Visuomet daug eksperimentuoju su netradicinėmis medžiagomis. Įdomių rezultatų atnešė dūmų tapyba ant stiklo, cigarečių nuorūkų ir vyno piešiniai ant servetėlių. Ypač įvairūs animacijos eksperimentai. Vienas pastarųjų žaidimų buvo 15 metrų aukščio siena, ištapyta penkių metrų ilgio teptuku. O jei nieko po ranka nėra, tai ir pirštu per dangų braukau.
– Ar stengiesi būti originalus ir ar tau tai svarbu?
– Manau, jog labai svarbu būti originaliam. Bet svarbiausia yra sąmoningai nesistengti būti panašiam į kitus kūrėjus.
– Kaip tave ir tavo kūrybą paveikė vidurinis meninis išsilavinimas Lietuvoje ir kaip – studijos Londone?
– Tai dvi labai skirtingos patirtys. Tiksliai net negaliu pasakyti, kaip jos atsispindi mano kūryboje, bet užtat galiu teigti, jog be galo džiaugiuosi paragavęs abiejų.
– Esi daug keliavęs. Kaip keitėsi požiūris į Lietuvą ir kaip į ją žiūri dabar?
– Paprasta – vis daugiau laiko Lietuvoje praleidžiu vasarą ir vis mažiau – kitais metų laikais.
– Visi aplink kalba apie lietuvių požiūrio keitimą ir rinkos plėtimą. Ko, tavo manymu, dar trūksta Lietuvos meno rinkai? Iš ko ir ko galėtume pasimokyti?
– Lietuvos meno rinkai trūksta tik laiko – sakyčiau, 20-ties metų. O skandinavų politika meno srityje yra labai progresyvi ir netgi politiškai kūrybinga. Iš jų tikrai būtų galima kažko išmokti.
– Kokį ryšį atradai tarp meno ir švietimo?
– Labai svarbų. Ne per seniausiai atradau, jog tokio ryšio nėra.
– Prasidėjus tavo karjeros bumui, neišvengiamai buvai lyginamas su gatvės menininku Banksy. Kaip toli ar arti esi nuo jo idėjų?
– Jaunesnieji mane lygina su Banksy, vyresnieji – su Picasso! Manau, jog toli esu vienodai nuo jų abiejų. Esmė yra ta, jog kiekvienas lygina menininką pagal savo išsilavinimą.
– Ar gali pabandyti nutapyti savo portretą bent po dešimties metų?
– Dažniausiai net negaliu apytiksliai pasakyti, kur būsiu ir ką darysiu kitą savaitę, tai šauti dešimt metų į priekį tikrai yra nelengva. Spėju, jog atrodysiu taip pat, gal tik šiek tiek labiau apžėlęs ir su pilvu. Deja, būsiu dar didesnis cinikas.
– Kas apskritai keičiasi meno pasaulyje. Kaip manai, kur link viskas juda?
– Nesu nei kritikas, nei menotyrininkas, todėl negalėčiau apibrėžti, koks ir kur yra „meno pasaulis“. Iš viso to, ką matau, darosi panašu, kad atstumas tarp „meno pasaulio“ ir „pasaulio“ vis mažėja. Kad ir kaip būtų gaila, mano manymu, viskas juda meno pasaulio asimiliavimosi su paprastuoju pasauliu link.
