„Raktai į Lietuvos miestus“ / „Keys to the Cities of Lithuania“, IQ biblioteka, 2010.
Nemėgstu Valdovų rūmų, tautinių švenčių ,,meno“, liguistų apeliacijų į seniai mirusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Bet labiausiai nemėgstu prabangių knygų. Kai išėjo Kęstučio Navako ir Gintaro Česonio „Sutiktas Kaunas“ („Meno tvirtovė“, 2009), sumanymas atrodė originalus ir stilingas. Bet pasikartojantis projektas (šį leidinį klaidingai palaikiau ankstesniojo klonu (tik miestų ir rašytojų daugiau), pasirodo, yra atvirkščiai. Tiktai „Sutiktas Kaunas“ išleistas anksčiau), kad ir kokią gražią idėją neštų, kvepia serijomis, kitaip sakant, Hariu Poteriu. Pavyzdžiui, šįkart, vos tik į rankas paėmus albumą, ištiko kažkoks disidentinis spalvotumo poreikis – tapybos, akvarelės, bent jau spalvotos (gėda prisipažinti!) fotografijos. Bet taip skeptiškai rašau tyčia, provokuoju leidėjus.
Leidinio turinys, be abejo, vertas dėmesio: savo gimtuosius ar bent artimus miestus pristato įdomios kultūros personalijos. Vis dėlto ir čia rasčiau prie ko prikibti – skaitydama A. Kaziliūnaitės esė apie prie Biržų ,,Aušros“ mokyklos stovinčią (stovėjusią?) mergaitės su balandžiu skulptūrą, kuriai vieną naktį buvo nupjauta galva, pasigedau nuotraukos su tuo konkrečiu vizualiniu atributu, kuris aprašytas – gal būtų ir perdėm iliustratyvu, tačiau mano, kaip skaitytojos ir fotografijų žiūrinėtojos, smalsumas liko nepatenkintas. Be to, G. Radvilavičiūtės tekste vaiką autobusų stotyje G. Česonis lyg ir įdėjo; nelygybė, neteisybė. Edukacinė medžiaga – faktai, fakteliai – patys savaime nepatraukia žioplokos skaitytojos akies, jei nėra sujungiami su autoriaus locus jausmu, sentimentalizmu, nostalgija. Ir vis tiek knyga suponuoja mintį, kad mūsiškiai akademikai (Vigmantas Butkus, Rasa Baločkaitė) geba rašyti beveik taip pat literatūriškai ir įdomiai, kaip ir rašytojai! Šis atradimas man asmeniškai itin svarbus, mat jis savaip dekonstruoja nykūno mokslininko tipą. Netikėčiausias pasirodė G. Radvilavičiūtės Panevėžys: autorė autentiškai juokinga (ypač aprašinėdama, kaip aštuntoje klasėje pranešė dviratininkui apie parko krūmuose vykstantį nusikaltimą, iš garsų sprendžiant, ,,smaugimą“). Bet ir egzistenciškai jautri; jos esė duria netikėtomis aklųjų, mafiozų, kultūros personažų biografijomis, aštriais jų bruožų štrichais – nuo šiol nebegalėsiu apie tą miestą galvoti stereotipiškai, su anksčiau įsikalbėtų klišių vaizdiniais. Tikrai vaizdingai (skaityti buvo tikras malonumas) Vilnių aprašinėja L. Jakimavičius, tačiau tą pačią knaipių topografiją, virtusią svarbiu miestelėnų maršrutu, buvo galima papildyti autentiškais G. Beresnevičiaus ir Ž. Andriušio liudijimais (Dingusio Vilniaus enciklopedija) – didesniems miestams juk ne nuodėmė skirti daugiau dėmesio?
Šiek tiek apie fotografiją, kurios fizines apimtis pradžioje lyg ir supeikiau. Vis dėlto G. Česonis parenka nebanalius, neiliustratyvius, neatvirukinius miestų kadrus; jeigu šią urbanistinę eseistiką laikysime raktais (tokia metafora – knygos pavadinime), tai fotografijas drąsiai galime vadinti spynomis – su retro dūmeliu, tačiau atsirakinančiomis. Fotografijos liudija, kad didmiesčio (,,city“) mes kaip ir neturime; tėra unikalus miesto ir kaimo junginys, sąmokslas, atipinis konglomeratas, ir tą savitą gyvenvietės darinį turime branginti, gal net užkonservuoti, kol neištiko ūmus gyventojų pagausėjimas ir sparčios dangoraižių statybos.
