Indonezijos valdžia kovoja su tradicinėmis „rikšomis", tačiau jos vis dar mėgstamos turistų.
Indonezijai prognozuojamas ateities ekonomikos galiūnės statusas, tačiau kol kas tai išvysti pagrindinėje šalies saloje Javoje sudėtinga. Būdama viena tankiausiai apgyvendintų vietų visame pasaulyje, šiandien ji turistus pasitinka tokia, kokia yra – triukšminga, perpildyta ir nepadedanti lengvai atsipalaiduoti.
Didžiausias miestas, Džakarta, mums savo veidą parodė jau oro uoste. Tvankumas, ilgiausios eilės, chaosas laukiant vizų aiškiai skyrėsi nuo Europoje įprastų procedūrų ir padėjo nusiteikti savaitei lenktyniavimo su laiku bei kovojimo dėl teisingų kainų, paslaugų ir aptarnavimo kokybės. Indonezijos sostinėje sunku orientuotis, eismo maišalynėje paklysti – juokų darbas, o turistai vis dar sulaukia išskirtinio, tik ne visada malonaus dėmesio iš vietinių.
Užsienio lankytojams šiame mieste nerekomenduoja ilgiau pasilikti nei kiti keliautojai, nei kelionių vadovai. Ne tik dėl saugumo problemų, bet tiesiog dėl to, kad miestas ne itin pritaikytas turistams, o ir lankytinų vietų nėra itin daug. Visgi verta pamatyti senąją miesto dalį – Batavija vadinamą rajoną, kur išlikusi Olandijos kolonialistų architektūra ir netgi nuo devyniolikto amžiaus veikianti, miesto ikona tapusi „Cafe Batavia”. Į ją įžengus apima jausmas, lyg laiko mašina būtų perkėlusi į laikus, kai prie staliukų sėdėdavo vyrai su cigarais, o moterys nepalikdavo namų be krinolinų.
Pagrindiniai administraciniai pastatai išlikę iš olandų valdymo laikų.
Batavija – miesto administracinis centras, čia ir pagrindinė miesto aikštė, kur mus apspito mokyklinio amžiaus mergaitės, besimokančios anglų kalbos. Jos ne tik uždavė keisčiausių klausimų, bet ir privalėjo su mumis nusifotografuoti – matyt, įrodymui, jog iš tiesų kalbėjo su žmogumi iš Vakarų.
Išskirtinis dėmesys neapleido visos viešnagės Džakartoje metu. Nuo įvairių pasiūlymų ką nors pirkti, išsinuomoti motorolerį ar automobilį, „nemokamai“ apsigyventi ar pavalgyti iki siūlymų tekėti. Balta oda čia tiesiogiai asocijuojasi su pinigų maišais, tad šie kelionės aspektai mūsų nestebino, tačiau teko matyti ne vienus keliautojus, įkliuvusius į tokių siūlytojų pinkles.
Kitos dienos vakarą išvykome populiariausio keliautojų Javoje miesto, Džogjakartos, link. Naktinis traukinys iš pradžių džiugino patogumu, bet po kelių valandų kelionė juo jau tapo sunkiai pakeliama: šviesos traukinyje neužgesinamos visos kelionės metu, o ties kiekvienu sustojimu į kupė suguža būriai kavos, užkandžių ir smulkmenų pardavėjų, garsiai skelbiančių, ką turi pasiūlyti. Tad po bemiegės nakties pasiekę Džogjakartą apsidžiaugėme jos rytine ramybe, atsipalaidavusiais žmonėmis ir nusiteikėme poilsinei kelionės daliai.
Prambanan šventyklos – paminklai induizmui musulmoniškoje valstybėje.
Žinoma, Azijoje ramybė niekada netrunka ilgai. Rytui įsibėgėjus gatvėse prasidėjo vieša mankšta, turgaus prekeiviai suskubo dėliotis savo prekių visose šalikelėse, kuriose taip pat pradėjo būriuotis rikšos, karietos, motoroleriai ir vienas kitas automobilis. Į tokią minią įsimaišius tūkstančiams keliautojų ramybę greitai pamiršome ir išsiruošėme apžiūrėti, kuo gi Džogjakarta traukia turistus.
Šio miesto regionas pagarsėjęs dviem itin senais, UNESCO paveldo sąrašuose esančiais šventyklų kompleksais, kuriuos aplankyti patariama specifine tvarka: saulėtekis sutinkamas budistinėje piramidėje Borobudur, o vakarui rekomenduojama induistinė šventykla Prambanan. Pastarosios kasmet sulaukia ne tik turistų, žioplinėjančių kas sau, bet ir piligrimų iš Indijos, besiskundžiančių, jog čia įleidžiami turistai „gadina atmosferą“, ir neslepiančių savo nusiteikimo susidūrus su jais akis į akį.
Džogjakartoje netikėtai teko apsilankyti ir gyvūnų turguje, kur mums buvo pažadėtos kanarėlių giedojimo varžybos, deja, neįvykusios dėl lietaus. Tačiau gavome iki valiai paganyti akis į beždžiones, egzotiškus paukščius ir jų pardavėjus, draugiškai siūlančius paglostyti ar pažaisti su jų prekėmis. Atsargiai – Indonezijoje įprasta iš turistų vilioti pinigus bei juos apgaudinėti, tad geriau nuo tokių draugiškų pasiūlymų laikytis atokiai.
Čia teko išbandyti ir tradicinių, aštrumu pagarsėjusių Indonezijos virtuvės patiekalų. Pagrindinis, kasdienis indoneziečių maistas – kepti ryžiai, kurių čia galima gauti bent dešimtyje vietų kiekvienoje gatvėje. Labiausiai stebina tai, kad visur, kur jų ragavome, skonis buvo identiškas. Mėsos dėl ekonominių sumetimų tradiciškai vartojama nedaug, o ir ji, siūlyta gatvėse, neviliojo nei spalva, nei kvapu, tad savaitę pabuvome aštriai valgančiais vegetarais.
Kita Javos įžymybė – Bromo ir Semeru ugnikalniai. Juos aplankyti tiesiog privaloma saulėtekio metu, mat kasdien penktą – šeštą ryto Bromo ugnikalnis „atsidūsta” išmesdamas dūmų debesį, stebimą tūkstančių kalnų masyvo šlaitus nusėdusių keliautojų.
Garsusis Bromo ugnikalnio rytinis „atodūsis".
Mes ugnikalnius pasiekėme per kančias – septynias valandas turėjusi trukti kelionė išsitęsė iki šešiolikos, o tiesioginiu turėjęs būti maršrutas išnuomotu autobusiuku virto į kelionę šešiomis transporto priemonėmis su keturiais vairuotojais: tai pasiklysdavome, tai autobusai gesdavo, tai tiesiog nukrypdavome nuo maršruto. Tad pasiekę ugnikalnį džiaugėmės ne tik tuo, kad spėjome čia atsidurti prieš pakylant saulei, bet ir kad tai padarėme gyvi ir sveiki. Vis dėlto vargai atsipirko. Šis įspūdingas ugnikalnių masyvas vilioja pasilikti ilgiau, mat kiek aprėpia akys – debesis remiančios viršukalnės, gilūs krateriai ir, rodos, niekuomet žmogaus nematę slėniai.
Apsilankymą Javoje baigėme Malango oro uoste, internetiniame puslapyje skelbiančiame apie savo modernumą, o realybėje tai – laukimo salės neturinti karinė oro bazė, kur gavome velnių ne tik už fotografavimą, bet ir už dairymąsi į šalis. Tad palikdami Javą vieningai nusprendėme, kad Indonezijos miestai – toli gražu ne geriausia šalies, turinčios tokią įstabią gamta, dalis.
