Po nelaimės Japonijoje nemažai šalių nusprendė persvarstyti branduolinės energetikos planus.
Įvykiai Fukušimos atominėje elektrinėje (AE) gali gerokai praretinti prestižiniu vadinto branduolinės energetikos klubo gretas. Susvyravęs pasaulio pasitikėjimas atomu kol kas neatšaldė Lietuvos ryžto statyti naują branduolinę jėgainę. Bent iki liepos vidurio, kai paaiškės, ar mūsų šaliai pavyko tiesioginių derybų keliu surasti strateginį investuotoją.
Japonija viso pasaulio akyse vis dar laiko bene sudėtingiausią egzaminą po Antrojo pasaulinio karo laikų – stengiasi išvengti atominės katastrofos Fukušimos AE. Stebint kol kas ne itin sėkmingas šios šalies pastangas, daugėja gyventojų, skeptiškai vertinančių branduolinę energetiką.
Vos prieš mėnesį daugumoje šalių buvo optimistiškai kalbama apie branduolinės energetikos renesansą, gyventojų pasitikėjimas šia energetikos sritimi siekė apie 45-75 proc., o po kovo 11-osios įvairiose valstybėse sumažėjo iki 20-50 proc. Tokius statistikos skaičius trečiadienio popietę Seimo Europos informacijos biure vykusioje konferencijoje pateikė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Arūnas Molis.
Sumenkęs visuomenės pasitikėjimas, anot A.Molio, turės įtakos ir politikų veiksmams – daugės šalių, kurios skubės pranešti uždarančios senąsias AE ir atsisakančios planų statyti naujas jėgaines. Tiesa, istorija liudija, kad emocijoms atslūgus, pasaulis vėl atsigręžia į atomą, nors tam gali prireikti apie 15 metų. Tiek laiko praėjo po skaudžios Černobylio katastrofos, kai Europos ir kitų žemynų valstybės vėl prakalbo apie branduolinės energetikos renesansą.
A.Molis laikėsi nuomonės, kad kai kurios ES šalys, pavyzdžiui, Prancūzija, Suomija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė, kaip ir Rusija, Kinija, Indija ir toliau liks ištikimos branduolinei energetikai.
Emocijos tikslo nepakeis
Konferencijoje dalyvavęs Visagino atominės elektrinės išorinių reikalų direktorius Rimantas Vaitkus nėra linkęs vertinti susvyravusį visuomenės pasitikėjimą. Lietuva tęsia pasiruošimo darbus statyti naują AE ir šis projektas esą įmanomas tiek ekonomiškai, tiek politiškai. „Lietuva gyvena branduolinės energetikos renesanso laikotarpyje, ir emocijos nepakeis mūsų strateginio tikslo“, – kalbėjo R.Vaitkus.
Jo teigimu, įvykiai Fukušimos AE nė kiek nepakeitė tiesioginių derybų su potencialiais strateginiais investuotojais eigos – jos vyksta intensyviai.
Iki liepos vidurio turi būti pateikti tiesioginio derybų etapo rezultatai. Jeigu paaiškėtų, kad Lietuvai vis dėlto ir šį kartą nepavyko surasti strateginio investuotojo, tolesnį naujosios AE likimą lemtų Vyriausybė ir Seimas, taip pat kitos prie šio projekto prisijungusios valstybės. „Tai bus akcininkų sprendžiamas klausimas. Vyriausybei ir Seimui reiktų apsispręsti, ar toliau laikytis Atominės elektrinės, Branduolinės energetikos įstatymų ir patvirtintos naujosios Energetinės nepriklausomybės strategijos“, – portalui IQ teigė R.Vaitkus.
Jeigu būtų apsispręsta ir toliau vykdyti šį projektą, gali būti skelbiamas naujas strateginio investuotojo konkursas ar ieškoti kitų būdų, kaip įgyvendinti šį vieną svarbiausių šalies energetinės nepriklausomybės tikslų.
Nei pinigų, nei galimybių
Lietuvos užmojus iki 2018-2020 m. pasistatyti naują AE vis dar gana skeptiškai vertina akademikas, energetikos ekspertas Jurgis Vilemas. Jis įspėjo, kad esą joks investuotojas nesiryš investuoti, jeigu pinigus galės atsiimti tik per 60 metų, o ne per 15-20 metų: „Gauti banko paskolą naujo reaktoriaus statybai be valstybės garantijos yra labai sunku. Planuojama naujų AE elektros energijos savikaina yra didesnė nei prognozuojama elektros kaina didmeninėje rinkoje. Kai tokius skaičius pamato bankai, nė vienas jų nenori finansuoti projekto“.
Atsižvelgiant į Japonijos įvykius, branduolinės energetikos ateitis išsivysčiusiose šalyse yra labai neaiški. Viltis apie renesansą kai kurioms valstybėms teks nukelti bent porai dešimtmečių.
Be to, išryškėjo gana aktuali problema – mažos valstybės būtų nepajėgios susidoroti su rimtų branduolinių avarijų pasekmėmis. „Tai, kas įvyko Fukušimoje, galėtų įvykti ir Ignalinoje. Už kokius pinigus ir kokiomis techninėmis priemonėmis Lietuva galėtų susitvarkyti su panašios ar mažesnės avarijos padariniais? Į tą klausimą būtina atsakyti. Jeigu į tą klausimą neatsakome, tai nereikia pradėti ir to vargo“, – be užuolankų dėstė akademikas.
Jis informavo, kad Briuselyje baigiama derinti direktyva, kurioje nurodoma, jog ES šalis, turinti AE, negali išvežti jokių radioaktyviųjų atliekų už ES ribų.
„Bendrijos narės gali tarpusavyje susitarti, bet kuri valstybė sutiktų iš Lietuvos paimti panaudotą branduolinį kurą?“ – retoriškai klausė J. Vilemas ir laikėsi nuomonės, kad branduolinė energetika neturi būti plėtojama tose šalyse, kurios negali savo teritorijoje palaidoti susikaupusias radioaktyviąsias medžiagas.
