Visagino AE kainos lygtyje – dar daug nežinomųjų
Pastaraisiais mėnesiais diskusija dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) itin įkaito. Atominėmis emocijomis kunkuliuoja tiek jos šalininkai, tiek priešininkai. Vienų lūpose skamba energetinės nepriklausomybės šūkiai, iš kitos barikadų pusės girdisi gąsdinimų ekologine katastrofa. Tačiau atmetus emocijas ir politikavimą lieka tik techniniai ir finansiniai aspektai. Kadangi, kaip teigia energetikos ministras Arvydas Sekmokas, naujoji AE yra komercinis projektas, minėti aspektai turėtų būti aktualiausi.
Pasaulyje veikiančios atominės elektrinės šiuo metu pagamina kiek daugiau negu dešimtadalį visos elektros energijos. Kai kurios šalys atomine energetika kelis dešimtmečius grindžia didžiąją elektros gamybos dalį ir gali pasigirti sėkminga atominių elektrinių eksploatavimo istorija. Viena tokių yra Prancūzija, kurioje atominės elektrinės pagamina 75 proc. visos suvartojamos elektros energijos, jos kaina yra viena mažiausių Vakarų Europoje, o šalyje išmetamo anglies dvideginio kiekiai mažėja nuo 1980-ųjų. Vis dėlto Prancūzija yra viena iš nedaugelio šalių, taip stipriai pasikliaujanti atomine energetika.
Piką pasiekęs 2006 m., per pastaruosius septynerius metus atominių elektrinių pagamintos elektros kiekis po truputį mažėjo. Šią tendenciją nulėmė senų reaktorių uždarymas ir mažiau paleidžiamų naujų reaktorių. Vargu ar ji keisis per artimiausią dešimtmetį, mat po Fukušimos atominės elektrinės avarijos tokios Vakarų šalys kaip Vokietija ar Italija apskritai nusprendė atsisakyti atomo, kitos – persvarstyti su atomine energetika susijusius planus. Tarptautinė energetikos agentūra, prognozavusi, kad iki 2035 m. pasaulyje nauji atominių elektrinių generacijos pajėgumai sudarys 360 gigavatų, po įvykių Fukušimoje šią prognozę sumažino du kartus.
Įrengto kilovato kaina
Skepticizmas dėl atominės energetikos didėjo dar iki Fukušimos. Abejoti atominių elektrinių ateitimi verčia ne tik saugumo klausimai ar visuomenės baimės, bet, pirmiausia, kaina. Per pastaruosius penketą metų vieno įrengto atominės elektrinės kilovato kaina Vakarų Europos šalyse padidėjo vidutiniškai nuo 5,5 tūkst. iki 10 tūkst. litų. Belgai nusprendė atsisakyti savo atominės elektrinės projekto, kaip paaiškėjo, kad jo kaina sieks apie 14 tūkst. litų už kilovatą. Metų senumo skaičiavimai rodo, kad šiuo metu JAV statomų atominių elektrinių kilovato įrengtos galios kaina siekia apie 18 tūkst. litų, o Prancūzijoje ir Suomijoje statomi nauji reaktoriai gerokai atsilieka nuo terminų ir viršija pradinius biudžetus. Tad Vakarų šalyse atominės elektrinės yra tapusios brangiausiais energetiniais projektais, net ir tokių atsinaujinančių energijos generavimo šaltinių kaip vėjo ar saulės jėgainių įrengtos galios kilovatas kainuoja pigiau.
Kita vertus, besivystančios šalys atomines elektrines statosi pigiau, nes jose darbo jėga pigesnė, taikomi kitokie saugumo reikalavimai. Pavyzdžiui, Kinijos valdžia skelbia, kad šioje šalyje statomų atominių elektrinių vieno kilovato įrengtos galios kaina sudaro apie 4,2 tūkst. litų. Korėjiečių koncernas KEPCO, kuris anksčiau siūlėsi dalyvauti ir lietuviškos atominės elektrinės statybose, tvirtina, jog Jungtiniuose Arabų Emyratuose statomos AE vieno kilovato įrengtos galios kaina turėtų siekti apie 3,8 tūkst. litų. Tiesa, šis koncernas iki šiol nėra užbaigęs nė vienos atominės elektrinės už Pietų Korėjos ribų, todėl ir šis jos pažadas gali nepasitvirtinti.
Visagino atominės elektrinės vieno kilovato įrengtos galios kaina yra pakankamai adekvati ir pagal dabartinį projektą turėtų siekti apie 12,5 tūkst. litų. Pasak atominės elektrinės projektą kuruojančios bendrovės Visagino atominė elektrinė direktoriaus Rimanto Vaitkaus, nuo skolinimosi sąlygų priklausys galutinė projekto kaina, o Lietuvos atveju jos gali būti palankesnės, jeigu šaliai iki 2016 m., kai projekto dalyvėms reikės įnešti savo dalis, pavyks įsivesti eurą. Ši aplinkybė bus reikšminga nustatant galutinę elektrinės gaminamos kilovatvalandės kainą Lietuvai.
Įdomu tai, kad, pasak R. Vaitkaus, kaina, už kurią jai priklausančios elektros dalį rinkoje pardavinės kiekviena projekto dalyvė, greičiausiai šiek tiek skirsis. Estija iš trijų projekte dalyvaujančių šalių vienintelė, būdama euro zonos narė, šiuo metu turi palankiausias galimybes pasiskolinti. Nepaisant to, Estijos premjeras Andrus Ansipas linkęs atsargiai vertinti naujos atominės elektrinės atsiperkamumą. R. Vaitkus tokios estų pozicijos nelinkęs per daug sureikšminti ir ją vadina derybine.
Kainuoja vis brangiau
Daugeliui elektros vartotojų aktualesnis rodiklis yra galutinė elektros kaina (kadangi energetikos profesionalams įprastas dydis yra tūkstantis kilovatvalandžių arba megavatvalandė, toliau bus kalbama apie jos kainą). Nors, kaip minėta anksčiau, atominės elektrinės yra vieni brangiausių ir sudėtingiausių energetinių projektų, dėl aukšto našumo jų gaminama elektra yra santykinai pigesnė.
Visagino atominės elektrinės verslo plano rengėjai remiasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis ir nurodo, kad atominių elektrinių megavatvalandės kaina svyruoja nuo 172 iki 242 litų. Kauno technologijų universiteto Energetikos technologijų instituto direktoriaus Jono Gylio skaičiavimai beveik sutampa ir rodo, kad pasaulyje veikiančių atominių elektrinių megavatvalandės kaina svyruoja nuo 172 litų iki 294 litų. Elektrą už mažesnę kainą gamina tik kai kurios anglimis ir dujomis kūrenamos elektrinės bei hidroelektrinės. O elektros gamyba pasitelkus tokius atsinaujinančius šaltinius kaip biokurą, vėją ar saulę yra gerokai brangesnė.
Tačiau vargu ar apie šių dienų kainas galėsime kalbėti ir po 10 metų. Kaip buvo rašyta ankstesniame skyriuje, atominių elektrinių statybos sąnaudos per pastaruosius penkerius metus gerokai išaugo. Tai reiškia, kad nė viena būsima atominė elektrinė negalės elektros pasiūlyti tokia kaina, už kokią pagamina šiandienės elektrinės. Remiantis JAV Energetikos informacijos administracijos statistiniu modeliavimu, paskelbtu praėjusių metų pradžioje, po 2016 m. pradėsiančių veikti atominių elektrinių elektros gamybos savikaina sieks 293–328 litus ir bus didesnė už anglių, dujų ir hidroelektrinių savikainą bei prilygs biokuro savikainai.
Dabartinius turimus Lietuvos elektros gamybos pajėgumus V. Poderys vadina „absoliučiai nekonkurencingais“.
Šiuo atveju panašią elektros kainą suskaičiuoja ir Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis, kurio teigimu, energetinė priklausomybė bus pakeista finansine. Jo skaičiavimai įvertinus oficialiai pateikiamą atominės elektrinės statybų kainą, eksploatacijos sąnaudas, išlaidas branduolinių atliekų saugojimui ir 5,5 proc. palūkanas už paskolą, kuri bus išmokėta per 18 metų laikotarpį, rodo, kad naujos atominės elektrinės pagaminta megavatvalandė turės kainuoti bent 295 litus. Žodis „bent“ čia reiškia tai, kad į skaičiavimus neįtraukta atominės elektrinės draudimo suma, kuri Vakarų šalyse siekia nuo 300 mln. iki 1 mlrd. eurų, taip pat infrastruktūros kaina, kurios gali prireikti jos statybai. Todėl 170–250 litų kaina už megavatvalandę, apie kurią kalba Visagino atominės elektrinės projekto vykdytojai, yra itin optimistinis scenarijus. Pasinaudojęs R. Kuodžio sudaryta skaičiuokle ir projekto rengėjų pateikiamais duomenimis IQ paskaičiavo būsimą elektros kainą pagal palankiai ir nepalankiai susidėliosiančias aplinkybes.
Branduolinės energetikos ekspertas Saulius Kutas atkreipė dėmesį į tai, kad kalbėti apie galutinę naujos atominės elektrinės kainą ir ją lyginti su šių dienų kontekstu nėra tikslinga, nes sunku pasakyti, kiek po 10 metų kainuos nafta ar dujos. Be to, yra ir kitų reikšmingų veiksnių, kurie gali paveikti galutinę atominės elektrinės gaminamos elektros kainą. Pavyzdžiui, puse procentinio punkto mažesnės palūkanos gali sumažinti kilovatvalandės kainą pusantro cento, ketvirtadaliu sumenkusi branduolinio kuro kaina elektros kilovatvalandę gali atpiginti dar vienu centu. Galop „Hitachi“ turi nepriekaištingą projektų įvykdymo istoriją, todėl reaktoriaus statybų pabaigtuvės per numatytą laiką ar net šiek tiek anksčiau taip pat prisidėtų prie mažesnių statybų sąnaudų. Dar vienu palankiu veiksniu galima vadinti tai, kad projekte dalyvaus bent trys šalys ir privatus investuotojas, kurie dalysis projekto sąnaudas, bet ir riziką.
Alternatyvos atomui
Šiandien alternatyvos atrodo pigesnės, tačiau Lietuvoje ne visas jas įmanoma pasitelkti. Anglimis ar naftos produktais kūrenamos elektrinės netinka dėl taršos reikalavimų, statyti galingų hidroelektrinių šalyje taip pat nėra galimybių. Lieka kombinuoto ciklo dujų jėgainės. Būtent jomis savo energetinę ateitį grindžia JAV, bet ši valstybė turi didžiulius skalūninių dujų klodus. Lietuva dujas importuoja ir perka jas kasmet vis brangiau. Gegužės viduryje už 1 tūkst. kubinių metrų gamtinių dujų Lietuva turėjo mokėti apie 1200 litų. Ši kaina reiškia, kad net užbaiginėjamas Lietuvos elektrinės 9-asis blokas elektros megavatvalandę gamins už daugiau kaip 300 litų.
Prieš metus banko UBS analitikų parengtoje ataskaitoje apie atominę energetiką skaičiuojama, kad atominės elektrinės, palyginti su kombinuoto ciklo dujų jėgainėmis, tampa konkurencingos tada, kai dujų kaina perkopia 1350 litų už tūkstantį kubinių metrų. Net ir brangiausios atominės elektrinės bus konkurencingesnės už dujines jėgaines, jeigu dujos pasieks 1900 litų už kubinį metrą kainą. Šiandien ši kaina atrodo kaip iš fantastikos srities, tačiau prieš trejus metus mažai kas tikėjo, kad dujų kaina gali perkopti 1000 litų.
Tiesa, lieka dar viena alternatyva – kogeneracinės biokuro elektrinės. Jos galėtų padėti spręsti iš karto dvi problemas: elektros importo ir aukštų šildymo sąskaitų bei mažintų poreikį importuoti tiek elektrą, tiek dujas. Kaip yra paskaičiavę amerikiečiai, biokuro ištekliai elektrai gaminti po ketverių metų turėtų tapti pakankamai konkurencingi, palyginti su atominėmis elektrinėmis. Vietos biokuro gamintojai taip pat kelerius pastaruosius metus tikina, kad vietos išteklius naudojančios katilinės šilumą galėtų pagaminti pigiau negu naudodamos importuojamas dujas.
Nepriklausomybės garantas
Visagino atominės elektrinės projekto šalininkai naująją elektrinę linkę vadinti energetinės nepriklausomybės garantu. Vis dėlto techniškai toks įvardijimas nėra korektiškas, nes techninė nepriklausomybė priklausys nuo to, ar Lietuvai per artimiausią dešimtmetį iš dabartinės IPS/UPS sistemos pavyks pereiti į Kontinentinės Europos elektros sistemą (KET). Kad Lietuva iki 2020 m. galėtų prisijungti prie šios sistemos, iš viso reikia nutiesti tris naujas jungtis – vieną – į Švediją ir dvi – į Lenkiją. Nors ir vėluodami kelerius metus, du projektai iš trijų reikalingų juda į priekį: jungčiai Baltijos jūros dugnu su Švedija šiuo metu gaminamas kabelis, o Lenkija iš ES taip pat gavo 220 mln. eurų finansavimą, reikalingą Šiaurinio šalies regiono energetinei plėtrai, įskaitant ir 1000 megavatų galios elektros jungties su Lietuva statybą. Bet antroji jungtis su Lenkija kol kas yra tik popieriuje.
Už jungčių projektus atsakingos bendrovės „LitGrid“ vadovo Virgilijaus Poderio teigimu, nuosavi konkurencingi elektros energijos gamybos pajėgumai yra būtina sąlyga Baltijos šalių regionui siekiant prisijungti prie KET. Anot jo, niekas nebus suinteresuotas prisijungti regiono su didžiuliu importuojamos elektros energijos poreikiu, nes tai tik padidintų elektros kainą rinkoje. Dabartinius turimus Lietuvos elektros gamybos pajėgumus V. Poderys vadina „absoliučiai nekonkurencingais“. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios Lietuva šiuo metu importuoja 70–80 proc. elektros energijos. Todėl ir jungtys, ir nauji elektros gamybos pajėgumai ateityje bus reikalingi tam, kad iš Rytų elektros tinklų būtų galima pereiti prie Vakarų elektros tinklų, bet lemiamas vaidmuo teks ne atominei elektrinei, o antrai jungčiai su Lenkija. Be šios jungties, pasikeis tik importuojamos ir vietoje pagamintos elektros santykis (nors dujų ir elektros importo neatsikratysime net ir turėdami atominę elektrinę), tačiau šalies elektros tinklai ir toliau bus IPS/UPS sistemos dalimi. Įgijus tokį didelės galios elektros generavimo šaltinį kaip atominė elektrinė teks dar glaudžiau bendradarbiauti su kaimynais Rytuose.
