Netikėtai iš Visagino atominės elektrinės konkurso pasitraukus korėjiečių bendrovei, oponuojantys politikai ir komentatoriai atominę elektrinę palaidojo kartu su visa energetikos strategija. Vis dėlto gandai apie Nacionalinės energetikos strategijos mirtį buvo gerokai perdėti.
Nesėkme pasibaigus pirmam naujos atominės elektrinės konkurso etapui viešojoje erdvėje kaip iš gausybės rago pasipylė įvairūs vertinimai ir ateities prognozės. Kelių dienraščių antraštės rėkė: „Lietuviškos atominės projektas žlugo!“ Dar sykį progą pasidžiaugti išaugusiu dėmesiu gavę ekspertai gyrėsi, kad tokią projekto lemtį jie jau seniai prognozavo, o Seimo opozicija akimirksniu suorganizavo interpeliaciją energetikos ministrui argumentuodama, kad pastarasis sužlugdė Visagino elektrinės projektą, o gal ir visą Nacionalinės energetikos strategiją.
Vienas šalies energetikos šulų – akademikas Jurgis Vilemas tikina, kad atominė elektrinė Lietuvai nereikalinga, nes projektas brangus ir sudėtingas, o net ir pavykus pastatyti naują atominę, jis greičiausiai neatsipirks. Kaip pavyzdį jis mini tos pačios KEPCO statomą naują atominę elektrinę Turkijoje, kurios gaminamą elektrą valdžia įsipareigojo supirkti po 34 lietuviškus centus už kilovatvalandę.
Banko „DnB Nord“ vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis galimybes pastatyti naują atominę elektrinę taip pat siūlo vertinti atsargiai. Anot jo, konkursui pasibaigus nesėkme, Lietuvos valdžia turi gerą progą pagalvoti apie šio projekto naštą, kuri užgultų šalies mokesčių mokėtojų pečius, ir pasvarstyti apie kitas energijos alternatyvas. Be to, ekonomistas ramina, kad po 10 metų Lietuvoje elektros energijos poreikiai neturėtų didėti taip smarkiai, kaip prognozuota anksčiau, o dėl naujų technologijų išgaunant dujas, jų kaina ateityje neturėtų drastiškai kisti.
Kelias savaites tylėjusi galų gale nuomonę per „Žinių radiją“ apie elektrinės projektą išsakė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Anot jos, tarptautinė padėtis dėl sunkmečio ir ribotų finansavimo šaltinių nėra palanki, todėl dabar, matyt, reikėtų padaryti pauzę ir palaukti palankesnės tarptautinės situacijos. Pasak prezidentės, pasipriešinimas jaučiamas iš verslo su dujų „kvapeliu“.
Žurnalas IQ apie galimybes Lietuvoje pasistatyti naują atominę elektrinę rašė 2010 metų rugpjūčio numeryje. Atsiriboję nuo emocijomis ir asmeninėmis simpatijomis bei antipatijomis paremtų nuomonių, nusprendėme pasižiūrėti, kur yra pasistūmėjusi energetikos strategija ir į kokią padėtį yra patekęs Visagino atominės elektrinės projektas.
Pertvarka beveik baigta
Gandai apie žlugusį atominės elektrinės projektą gerokai perdėti, o bandymas tvirtinti, kad Nacionalinė energetikos strategija egzistuoja tik popieriuje – mažų mažiausiai nepagrįstas. 2010 metų gruodžio 17 dieną Vilniuje žengtas dar vienas žingsnis siekiant didesnės energetinės nepriklausomybės – pasirašyta sutartis dėl kabelio gamybos, kuris bus naudojamas tiesiant „NordBalt“ elektros jungtį. Maždaug 400 km ilgio kabelis bus pagamintas 2015 metų pradžioje, iki jų pabaigos paklotas Baltijos jūros dugne ir gruodžio 23 dieną sujungs Baltijos ir Skandinavijos šalių elektros rinkas. Bendra šio projekto vertė viršija 500 mln. eurų, iš jų 175 mln. eurų ketina skirti ES, likusią dalį turės finansuoti pačios valstybės.
Nacionalinėje energetikos strategijoje, kuriai dar turi pritarti Seimas, numatyti trys pagrindiniai tikslai: (1) integruoti Lietuvą į Europos elektros rinką, (2) užtikrinti pakankamus elektros gamybos pajėgumus šalyje ir (3) įgyvendinti trečiuoju vadinamą ES energetikos paketą.
Daugiausia pasistūmėta siekiant pertvarkyti šalies elektros energetikos ūkį. Nors kai kurie politikai, pavyzdžiui, Seimo narys Julius Veselka tai vadina elektros ūkio draskymu, tai tėra ES reikalavimų įgyvendinimas. Pagal juos kiekviena šalis privalo atskirti elektros gamybos, perdavimo ir skirstymo veiklą, liberalizuoti elektros rinką, kas šiuo metu ir daroma: naujai įkurta „Litgrid“ rūpinsis elektros perdavimu, į naują bendrovę „Lesto“ sujungti Rytų skirstomieji tinklai ir VST – elektros skirstymu, „Lietuvos energija“ palikta rūpintis gamyba, įkurtoje „Baltpool“ biržoje vyksta prekyba elektros energija. Šią pertvarką ketinama baigti kitąmet. Energetikos ministerijos skaičiavimais, ji padės maždaug 1,7 cento sumažinti skirstymo, perdavimo ir balansavimo dalį bendroje elektros kainoje (žr. 1 grafiką).
Pirmųjų dviejų strategijos tikslų įgyvendinimas truks gerokai ilgiau. Kaip ir minėta, po penkerių metų turėtų pradėti veikti „Nordbalt“ jungtis. Panašiu metu turėtų būti nutiesta jungtis „LitPol Link“ į Lenkiją. Tiesa, dėl pastarosios gali kilti daugiau keblumų, nes politiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai nėra patys geriausi, be to, nuogąstaujama, kad lenkus gali suvilioti rusų pasiūlymas tiesti panašaus ilgio jungtį į Kaliningradą ir pirkti elektros energiją iš statomos Baltijos atominės elektrinės. Gera žinia ta, kad abiejų jungčių projektai yra gavę Europos Komisijos pritarimą, o „LitPol Link“, kaip ir „Nordbalt“, greičiausiai bus skirtas dalinis ES finansavimas.
Dar vienas įdomus integracijos į Europos elektros rinką aspektas yra trijų Baltijos šalių elektros tinklų sujungimas su vakarietiškais tinklais dirbti sinchroniniu režimu. Kad tai būtų galima padaryti, reikia turėti pakankamai generacinių pajėgumų šalyje. Pasak „Litgrid“ generalinio direktoriaus Virgilijaus Poderio, šiuo požiūriu Lietuvai nauja atominė elektrinė taip pat būtų pravarti, nes ji Baltijos šalių regioną galėtų aprūpinti reikiamu elektros energijos kiekiu ir padėti paprasčiau įsijungti į vakarietiško standarto tinklą.
Korėjiečių „išdurti“
Į antrąjį strategijos tikslą dedama daugiausia pastangų, tačiau atrodo, kad bent jau kol kas tai duoda mažiausią rezultatą. Dėl nesėkmingai pasibaigusio atominės elektrinės projekto etapo didžiąją dalį kritikos strėlių vertėtų laidyti į Pietų Korėjos bendrovę KEPCO. Kaip žurnalui IQ teigė energetikos viceministras Romas Švedas, vienašališkai nutraukusi įpareigojantį pasiūlymą korėjiečių bendrovė ne tik pažeidė etiką, bet ir teisinį įsipareigojimą. „Įpareigojančiam pasiūlymui pritarė visi partneriai, nuo pasirašymo datos jis galiojo 6 mėnesius. Gavę žinią iš korėjiečių turėjome antrą kartą perklausti, ar jie iš tiesų pranešė tai, ką norėjo ir ar neįvyko klaida“, – kalbėjo R. Švedas.
Anot jo, pasitraukus korėjiečiams, Energetikos ministerija turėjo dvi galimybes – bandyti kovoti su KEPCO teisinėmis priemonėmis arba sutelkti visas jėgas tolesnei projekto eigai. Buvo pasirinktas antrasis variantas, todėl nuo 2011 metų pradžios bus pradėtos tiesioginės derybos su bendrovėmis, kurios atitiko anksčiau skelbto konkurso sąlygas. Į derybas ketinama kviesti ir tą pačią KEPCO, o strateginį investuotoją ketinama rasti per 4 mėnesius. Paklaustas, ar tiesioginės derybos leis apsisaugoti nuo dar vieno galimo investuotojo demaršo, viceministras teigė, kad šimtaprocentinės garantijos nėra.
Spėjama, kad KEPCO pasiūlytos sąlygos statyti atominę elektrinę Visagine buvo ganėtinai patrauklios, jos tenkino kitas strategines Lietuvos partneres – Latviją, Estiją ir Lenkiją. KEPCO yra žinoma kaip itin konkurencingas atomines elektrines per palyginti trumpą laiką galinti pastatyti bendrovė. Pavyzdžiui, praėjusiais metais ši bendrovė laimėjo konkursą statyti 4 blokų atominę elektrinę Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Jos pasiūlymas siekė 20 mlrd. JAV dolerių ir buvo daugiau negu trečdaliu mažesnis už prancūzų bendrovės „Areva“ pateiktą pasiūlymą. Tai arabams leis sutaupyti 15 mlrd. JAV dolerių. Aišku, tokios „pigios“ bendrovės dalyvavimas lietuvių konkurse galėjo atbaidyti kitus potencialius investuotojus, todėl galutiniame etape liko vieninteliai korėjiečiai.
Toliau dėl naujos atominės elektrinės statybų, pasak R. Švedo, ketinama derėtis taikant tokį patį modelį, dėl kurio buvo bandoma susitarti konkurso metu – kiekvienas derybų dalyvis gauna tam tikrą kiekį naujos elektrinės akcijų ir šį paketą atitinkančią elektros kvotą, su kuria gali elgtis savo nuožiūra. Toks modelis yra parankus Lietuvai, nes leistų iš elektrinės gauti jai priklausančios elektros dalį už norimą kainą, o tai, ką su savo elektros dalimi darytų kiti projekto dalyviai, būtų jų rūpestis. Akivaizdu, kad būsimas elektrinės statytojas norės valstybės garantijų.
Pažadai investuotojui
Vyriausybė nėra paskelbusi kainos, už kurią Visagino atominė elektrinė galėtų gaminti elektros energiją. Būtent pastarasis aspektas dažnai ir tampa pagrindiniu atominei elektrinei oponuojančiųjų argumentu. Vyriausybė sako, kad, įvertinus naujos atominės elektrinės veiklos sąnaudas ir nusidėvėjimą, jos pagamintos elektros kilovatvalandė galėtų kainuoti 7–8 centus. Į šį skaičių neįtraukiama statybų kaina, sudaranti liūto dalį atominės elektrinės gaminamos elektros kainos. O pasakyti, kiek kainuos jos statybos, kai dar nepasirinktas elektrinės statytojas ir reaktoriaus technologija, yra neįmanoma. Be to, tai ne vienintelis veiksnys, lemsiantis atominės elektrinės gaminamos elektros kainą.
Kitas svarbus veiksnys bus atsipirkimo laikas. Kadangi dabar pastatytos atominės elektrinės eksploatacijos laikas greičiausiai sieks 60 metų, tai per šį laikotarpį ji tikrai atsipirktų net ir dabartinėmis elektros kainomis. Tačiau vargu ar privatus investuotojas bus nusiteikęs laukti pusę amžiaus. Pasak V. Poderio, svarbiausias klausimas ir yra laikas, per kurį privatus investuotojas norės atgauti į projektą įdėtas lėšas. O šis laikas dažniausiai siekia 7–10 metų. Todėl rasti balansą tarp visas projekto dalyves tenkinančios elektros kainos bus pati sudėtingiausia derybų užduotis.
Būsimam strateginiam investuotojui turėtų rūpėti ir tai, kokia kaina elektros bus galima įsigyti iš trečiųjų šalių. Trečiosios šalys, pavyzdžiui, Rusija, iš kurios šiuo metu importuojama apie 40–50 proc. visos Lietuvoje suvartojamos elektros energijos, visada galės pasiūlyti bent puse cento pigiau negu Lietuva galės pasigaminti vietoje. O laisvoje elektros rinkoje tai gali tapti problema, nes brangesnė elektra, kurią, pavyzdžiui, gamins nauja Visagino atominė elektrinė, gali likti nenupirkta. Logiška, jog, įvertinęs šiuos aspektus, strateginis investuotojas norės garantijų, kad ateityje Baltijos ar Skandinavijos šalių rinkose galės parduoti elektrą už tokią kainą, kuri būtų rentabili, t. y. padengtų jo investicijas į atominę elektrinę.
Atrodo, kad šiuo atveju Vyriausybė ketina remtis estų pasiūlymu taikyti tam tikrą mokestį visai iš trečiųjų šalių importuotai elektrai. Iš trečiųjų šalių importuojama elektros energija yra apmokestinama ir Suomijoje. Pagrindinis argumentas taikyti mokestį tokiai elektrai yra tas, kad ES nepriklausančios šalys turi mažesnių reikalavimų dėl taršos, todėl jose pagaminta elektra yra pigesnė, o ES šalyse esantys generavimo šaltiniai patenka į nepalankią konkurencinę padėtį. Tarifas elektros energijos importui gali būti pradėtas taikyti nuo 2012 metų. Vadinasi, dėl to gali išaugti kainos elektros biržoje, o galop ir tai, kiek už elektrą moka galutiniai vartotojai. Tad dar nepastatyta atominė elektrinė gali tapti pagrindu elektrai brangti šalyje.
Kainos horoskopas
Prognozuoti galutinę naujos atominės elektrinės pagamintos kilovatvalandės kainą yra labai netinkamas užsiėmimas. Jeigu, pavyzdžiui, atominė elektrinė pradėtų veikti rytoj, tai maksimali kaina, už kurią ji galėtų parduoti elektros kilovatvalandę, būtų 14 centų. Kai Lietuva prisijungs prie Šiaurės šalių elektros rinkos, elektros kainos taps panašesnės į Skandinavijos kainas, todėl tuomet atominė elektrinė pagamintą elektrą galėtų tikėtis parduoti už 16–17 centų.
Tikėtis, kad po 10 metų Baltijos šalių elektros rinkoje situacija išliks nepakitusi, yra naivu. 2016 metais įsigalios griežti ES taršos reikalavimai, jeigu Bendrijos narės jų laikysis, tai Estija turės atsisakyti elektrinių, kuriose elektra gamina deginant skalūnus, o Lenkija bus priversta uždaryti arba modernizuoti anglimis kūrenamas elektrines. Be to, Elektros energijos perdavimo sistemos operatorių koordinavimo sąjunga (ENTSO-E) prognozuoja, kad 2020 metų visas Europos regionas susidurs su elektros energijos trūkumu (žr. 2 grafiką). Tokiu atveju ir 20 ar 25 centai už elektros kilovatvalandę gali atrodyti kaip labai patraukli elektros kaina.
Kita vertus, naujoji atominė elektrinė turėtų gaminti elektrą už mažiausią kainą iš visų, kurią gali pasiūlyti nepriklausomi elektros generavimo šaltiniai – termofikacinės elektrinės, hidroelektrinės, vėjo ir saulės jėgainės. Iš šių gamybos šaltinių superkama elektros kaina svyruoja nuo 25 centų iki 1,62 lito už kWh. Jeigu jos elektra bus brangesnė, tokiu atveju būtų racionaliau investuoti į kitus elektros energijos gamybos šaltinius.
Investicija į pensiją
Dabartinę Vyriausybę yra pagrindo kritikuoti už vėluojančią renovacijos programą, kuri, beje, gali būti laikoma vienu energetinės nepriklausomybės tikslų. Taip pat ji nusipelno kritikos už įstrigusį Atsinaujinančių energetikos išteklių įstatymo projektą, kuris turėtų paskatinti alternatyvius elektros energijos gamybos būdus ir padėti siekti vieno Nacionalinės energetikos tikslų. Kalbant apie Visagino atominės elektrinės projektą, tai didžioji dalis kritikos valdžios atžvilgiu nėra pagrįsta.
Tai, kad nesėkme baigėsi pirmas konkurso etapas, yra ne mūsų, o Pietų Korėjos bendrovės kaltė, todėl visuotinė saviplaka čia nepagelbės. Karčią korėjiečių demaršo piliulę prarijome, todėl dabar reikia žvelgti į priekį ir pasistengti rasti patikimą atominės elektrinės statytoją. Be to, reikia nusiteikti ir tam, kad energetinės nepriklausomybės už dyką neįgysime, už ją teks mokėti visiems. Ar ta kaina bus priimtina, turėtume sužinoti po keturių mėnesių.
Pirmajame žurnalo IQ numeryje, pasirodžiusiame 2010 metų balandžio mėnesį, buvo kalbintas vokiečių kilmės verslininkas Thomas Watkowskis, kuris ant savo namo stogo įsirengė saulės baterijų. Jų įrengimas vokiečiui kainavo tiek, kad, remiantis dabartinėmis elektros kainomis, jos atsipirktų tik maždaug per 25 metus. Paklausus, kodėl jis ryžosi tokiam, iš pirmo žvilgsnio, neracionaliam pirkiniui, jis atsakė, kad tai yra investicija į jo pensiją. Galbūt nauja atominė elektrinė gali tapti investicija į visų šalies gyventojų pensiją.
