Mano darbinis apetitas buvo sujaudintas svaigių Aukštaitijos miško posūkių ir nekantrių vairuotojų signalų iš už nugaros. Spidometrui rodant 60 km/h, jiems nepasakysi, kad vairuoju tik reikalui prispaudus, kad kartais sumaišau akinius ir dėl grožio pametu galvą. Net nežinau, kiek smarkių vyrų buvo patenkinti, kai Ignalinos prieigose pasukau kairėn, paklusęs reklamai: Romnesa. Restoranas-kepykla. 400 metrų.
Jaučiausi, lyg būčiau sunkiai bėgęs, o ne riedėjęs savo apynauju šešiolikmečiu Audi 80. Paprastas ir nuoširdus merginos veidas derėjo prie kantrių atsakymų į priekabius klausimus. Ji atlaikė net mano pašaipas dėl grėsmingo skelbimo prie durų. Šalia dienos pietų, kainuojančių 9,90 Lt, pažado šis perspėjo, kad klientai gali būti neįleisti nieko jiems neaiškinant. Kvočiau nekaltą padavėją, ką tai reiškia, aiškinau, kad šį rytą prausiausi, skutausi ir net dantis ir akinius nusišveičiau. Labai tvirtai suręsti mediniai restorano baldai, rekordinio dydžio šakočio skulptūra šalia didžiulio ugniakuro, ne taip lengvai pastumiamas barmenas ir du dviratininkai prie stalelio – niekam negalėjau pakenkti.
Gavau meniu, ir vis labiau žavėjausi merginos kantrybe. Nepaisant mano priekabiavimo, ji neskubėjo manęs vieno palikti kepyklos-restorano užstalėje, suprantamai aiškino kepyklos ir restorano tandemą, pasakė, kuo didžiuojasi virtuvė. Neklausiau jos nuomonės dėl atominės elektrinės statybos. Ką gali pasakyti žmogus, gimęs ir užaugęs jos pašonėje. Kad niekam nerūpi, ką jis galvoja?
Pirmas valgiaraščio įspūdis buvo prėskas. Tas pats kaip visur ir visada vidutiniuose, iš paskutiniųjų išlikti besistengiančiuose restoranuose, svajojančiuose apie vestuves savaitgaliais ir didelės giminės šermenų pietus darbo dienos viduryje. Pradžia iš 8 pozicijų salotų nuo 7 iki 9 Lt. Tiek pat – ir tai jau išskirtinai daug sriubų. Pigiausia – 4 Lt, o Rytų tradiciją primenanti ėrienos sriuba basbaš – 9 Lt. Salotos nesujaudino, pasilikau galimybę atspėti skonį neragavęs. Ežere žybtelėjusi saulė nušvietė smegenis: bakstelėjau į žuvienę su krienais (6 Lt), kuri verdama iš vietinės lydekos ir kartais gardinama ungurio gabalėliu. Taip pasakė mergina, o mano pasitikėjimas ja jau buvo gerokai išaugęs. Tiesa, ungurio pėdsakų mano gomurys neatpažino, tačiau ir be jo žuvienė buvo puiki, demokratiška, kiek daugiau smulkintų morkų ir, žinoma, intriguojantis krienų skonio pamušalas.
Dėl skaitytojui suprantamų priežasčių neužsakiau vyno. O 20 pagrindinių patiekalų sąrašą studijavau jau po to, kai užsakiau mūsų krašto žuvų keptuvėlę garstyčių padaže ir keptas bulvytes. 14 litų. Akimirką dvejojau dėl vėgėlės su špinatų padažu (15 Lt) ir nepaaiškinsiu, kas lėmė pasirinkimą. Buvo ir daugiau mažesnių pagundų, nors daugiausia tai vis labai įprasti patiekalai, pradedant jautienos kepsniu su keptu pomidoru ir žolelių sviestu už 38 Lt ir baigiant labai demokratišku Stroganovo kotletu už 14 Lt. Klasikinis befstrogenas buvo įvertintas 24 Lt, tačiau arčiausiai kito pasirinkimo buvo ėrienos nugarinė su kauliuku ir juodųjų serbentų padažu už 28 litus. Tiek pat kainavo briediena su baravykais. Sakytum, per daug patiekalų, kad patikėtum, jog viskas skanu.
Vietinė žuvytė buvo kepama ilgai, o tai reiškė, kad galėjau tęsti meniu studijas. Apylinkėse turistaujančią minią galėjo patenkinti keliolika picų ir bulvinių blynų, plokštainio, vėdarų, cepelinų kolekcija. Žodžiu, ne meniu, o visa lietuviškos valstietiškos tradicijos reziumė. Kaina nedidelė (6–8 Lt), o kepyklos pajėgumai ir apyvarta leidžia standartiškai tesėti pažadus. Tokiame restorane vienas tikrai ne karys.
Pagaliau jos atėjo. Mergina, lydekos ir karpio gabaliukai garstyčių padaže, bulvytės, šypsena. Jaučiau, kaip sąla paširdžiai, lyg būčiau ne darbo išvykoje, o vakarėlyje. Lyg ne dabar, bet prieš kelis dešimtmečius. Špyžiaus keptuvėlė, šalia lėkštė su bulvytėmis. Širdis apraudojo baltąjį vyną, kurio negėriau. Garstyčių padažas buvo stiprus ir vienareikšmis. Citrinos. Karpis grojo su padažu vieną melodiją, lydekos skerspjūvis leido nuspėti jos buvusias formas. Vienintelis trikdis – kaulai ir kauliukai. Bet padažas itin sėkmingai kompensavo lydekos sausumą, o tada kaulai netrukdė it moteriai drabužiai. Lėtai žaidžiau su kaulais, baksnojau padaže bulvytes ir galvojau: tikrai atominis patiekalas, sąžiningas virtuvės darbas ir jauki, kaip Lietuva, padavėja. Akimirkai pranyko rūpestis, kaip reikės padidinti Audi 80 greitį atgal į Vilnių, ką pagalvos redaktorė ir kaip pasibaigs patariamasis referendumas dėl Visagino atominės.
Jei kviesčiau skaitytoją atspėti, ko užsimaniau desertui, manau, dažnas pasakytų – trapios tešlos obuolių pyrago. Pietų saldybei švietė net keturios šakočio versijos: lenkiškas su varškės kremu, švediškas – su vaniliniu, paprastasis su pieno kokteiliu ir tiesiog trapusis, lietuviškasis, mūsiškis. Viskas tarp 6 ir 7 litų. Obuolių pyragas, deja, nebuvo mano skonio. Nepriminė nepaprastos austrų, italų ar vokiečių versijos, kuri neįmanoma be plonytės kapotos tešlos. Kita vertus, negalima pasakyti, kad Romnesos pyragui trūko kepėjų dėmesio. Erdvioje lėkštėje atsispindėjo pastangos kasdien siekti gražesnio gyvenimo. Kartu su puodeliu dvigubo espreso baigėme egzaminą be didelių nuostolių. Nepatikėsite, sutilpau į 34 litų sąskaitą, likau patenkintas, nustojau gailėtis savo vienatvės ir daviau sau žodį sugrįžti čia vienas, be darbo. Savaitgaliais ant grotelių kepamas lynas, minėjo mano padavėja.
Restoranas „Romnesa“, Strigailiškio kaimas, Ignalinos rajonas
