R. Skidelsky's.
Politikai sugeba meistriškai neprisiimti atsakomybės. Viskas, kas nutinka gero, nutinka dėl jų išskirtinio talento ir pastangų. Viskas, kas blogai, lemta kažko ar kažkieno kito.
Ekonomika yra klasikinė tokios strategijos taikymo vieta. Prabėgus trejiems metams po to, kai kone sugriuvo pasaulio ekonomika, vangus atsigavimas jau išseko daugelyje išsivysčiusių šalių. Šių šalių ekonomikos inercija panardins likusias. Analitikai kaltina „dvigubą nuosmukį“, bet kai kuriose šalyse ir viengubas nuosmukis niekada nesibaigė: Graikijos BVP smunka jau trejus metus.
Kai prašome politikų paaiškinti šiuos apgailėtinus rezultatus, jie atsako choru: „Tai – ne mūsų kaltė“. Priedainyje pridedama, kad atsigaunančią ekonomiką sustabdė euro zonos krizė. Tačiau į reikalą reikia pažvelgti atvirkščiai. Euro zonos krizė nesugriovė ekonomikos. Ji kilo dėl to, kad ūkis dar nebuvo atsigavęs.
Tai yra natūralus, nuspėjamas ir (daugelio) nuspėtas rezultatas to, kad pagrindinės Europos šalys tikslingai suvaržė bendrąją paklausą. Šiai politikai buvo tiesiog lemta sukurti finansų krizę, nes ji paliko vyriausybes ir bankus su išeikvotu turtu ir didesnėmis skolomis.
Nepaisant taupymo priemonių, šių metų prognozuojamas Jungtinės Karalystės struktūrinis deficitas išaugs nuo 6,5 iki 8 procentų BVP. Todėl prireiks per metus išlaidas papildomai sumažinti 22 milijardais svarų sterlingų. Premjeras Davidas Cameronas ir kancleris George’as Osborne’as kaltina euro zonos krizę, kai, tiesą sakant, reikia kaltinti jų pačių neraštingumą.
Mums visiems nepasisekė, kad šiomis dienomis vis kartojamas toks paaiškinimas. Depresijos, recesijos, nuosmukiai – vadinkite, kaip tik norite – nutinka, nes privatus sektorius išlaidauja mažiau, nei išlaidavo anksčiau. Tai reiškia, kad ir jų pajamos mažėja, nes vienos įmonės ar namų ūkio išlaidos yra kitos įmonės ar ūkio pajamos.
Kai tokia padėtis, vyriausybių deficitai auga natūraliai, nes pajamos iš mokesčių mažėja, o išlaidos nedarbo ir kitoms pašalpoms didėja. Šie „savaiminiai stabilizatoriai“ užkamšo dalį skylės dėl sumažėjusių privataus sektoriaus išlaidų.
Jeigu vyriausybė pradeda mažinti viešąjį deficitą anksčiau nei atsikuria privataus sektoriaus išlaidavimas, grynasis rezultatas bus tolesnis bendrųjų išlaidų nuosmukis – taigi ir bendrųjų pajamų.
Tačiau jeigu vyriausybė pradeda mažinti viešąjį deficitą anksčiau nei atsikuria privataus sektoriaus išlaidavimas, grynasis rezultatas bus tolesnis bendrųjų išlaidų nuosmukis – taigi ir bendrųjų pajamų. Tai tik gilina, o ne mažina vyriausybės deficitą. Teisybė, jeigu vyriausybė nustotų išlaidauti apskritai, deficitas galiausiai smuktų iki nulio. Tada žmonės mirtų badu, bet biudžetas būtų subalansuotas.
Tokia yra keista dabartinės ekonominės politikos didelėje dalyje Europos (ir kitur) logika. Žinoma, ji nebus įgyvendinta iki pat liūdnos pabaigos. Einant tokiu keliu, pernelyg daug kas sugriūtų – bankai, pinigų sistema, socialinė sanglauda, politinio režimo teisėtumas. Mūsų lyderiai galbūt intelektualiai įsijautę į reikalą, bet jie nėra savižudžiai. Deficito mažinimo planai bus atidėti vėlesniam laikui – arba atvirai (kaip man patiktų), arba vogčiomis (politikų mėgstamu būdu). Jungtinėje Karalystėje jau kalbama apie planą „A plius“.
Matantiesiems tokios augimo strategijos naudą, bet taip pat norintiesiems padėti savo draugams, patinka mokesčių mažinimo idėja – ypač turtingiesiems. Tai pramuštų skylę dabartiniuose deficito mažinimo planuose, bet jeigu vyriausybė ir toliau mažintų išlaidas, tai atneštų naudos (laikantis konservatyvaus požiūrio), nes per ilgesnį laiką sumažintų valstybės vaidmenį.
Paliekant nuošalyje klausimus dėl teisingumo, mažinti mokesčius turtingiausiems būtų netinkama, jeigu norima didinti išlaidavimą, nes turtingieji turi didesnį polinkį taupyti. Mokesčių mažinimas turėtų būti nutaikytas į vargingesniuosius, jeigu norima, kad šie pinigai būtų panaudoti skatinti ekonomiką.
Tiesą sakant, geriausias pasirinkimas būtų vyriausybei pačiai leisti tuos pinigus. Vyriausybė tai galėtų daryti nepažeisdama plano mažinti deficitą vidutinės trukmės laikotarpiu, jeigu iš esmės atskirtų biudžeto einamąją ir kapitalo sąskaitas. Iš einamosios sąskaitos apmokamos išlaidos paslaugoms ir greitai gendančioms prekėms, kurios nesukuria jokio turto. Kapitalo sąskaita būtų naudojama statyti ar įsigyti ilgalaikio turto, kuris ateityje duotų grąžos. Pirmasis remiamas mokesčiais, antrasis – ne.
Jeigu dabartinės apskaitos taisyklės yra pernelyg nepaslankios, kad būtų galima taip atskirti biudžetą, atskiras ūkio vienetas galėtų užsiimti investavimu. Valstybė galėtų įlieti kapitalo į nacionalinį investicijų banką, jis pats galėtų skolintis iš privataus sektoriaus, investuoti į infrastruktūrą bei būstą ir „žalinti“ ekonomiką. Tuo pačiu metu jis užkimštų skylę ir pagerintų ilgalaikes ekonomikos augimo perspektyvas. Yra ženklų, kad britų ir JAV pareigūnai pradėjo judėti šia linkme.
Jeigu jokios priemonės nepadėtų, ateitų laikas apmėtyti šalį tuo, ką ekonomistas Miltonas Friedmanas vadina „pinigais iš sraigtasparnio“ – tai yra, perkamąją galią įdėti žmonėms tiesiai į kišenes, kiekvienam namų ūkiui įteikiant kvitą su nustatyta galiojimo data.
Tai bent palaikytų ekonomiką virš vandens paviršiaus, laukiant ilgesnės trukmės investicijų programos plėtros. Būtų geriau, jei dėl tokios schemos susitartų visos Didžiojo dvidešimtuko (G20) šalys, kaip kad panašiai buvo sprendžiant dėl koordinuoto skatinimo paketo 2009 metų balandį. Jeigu ne, šalių grupės pačios turėtų jas vykdyti.
Ilguoju laikotarpiu euro zoną derėtų pripažinti nepavykusiu eksperimentu. Ji turėtų būti atkurta su gerokai mažiau narių, įtraukiant tik tas šalis, kurios neturi nuolatinio einamosios sąskaitos deficito.
Europos Sąjungai verkiant reikia augimo strategijos. Jos dabartinės šalių gelbėjimo schemos tik padeda tokioms šalims kaip Graikija ir Italija pasiskolinti pinigų pigiai tuo metu, kai rinkos palūkanų normos nepaprastai aukštos. Tačiau primygtinis šių schemų reikalavimas dar daugiau mažinti biudžeto deficitą šiose šalyse dar labiau sumenkins Europos perkamąją galią. Pagalbą priimančios vyriausybės turės sumažinti savo išlaidas, o bankai – prisiimti didelius nuostolius.
Ilguoju laikotarpiu euro zoną derėtų pripažinti nepavykusiu eksperimentu. Ji turėtų būti atkurta su gerokai mažiau narių, įtraukiant tik tas šalis, kurios neturi nuolatinio einamosios sąskaitos deficito. Visa kita, kas buvo pasiūlyta siekiant išsaugoti euro zoną tokią, kokia ji yra – centrinis iždas, centrinis bankas, užsiimantis daugiau nei tiesiog infliacijos valdymu, mokestinė harmonizacija, nauja sutartis – tėra politinė drambliuko svajonė.
____________________
Robertas Skidelsky‘s, Britų lordų rūmų narys, yra nusipelnęs Varviko universiteto politinės ekonomikos profesorius.
