Justo Gatelio iliustr.
Sunkmetis verslą privertė griebtis naujovių. Tačiau ne visos jos skirtos siekti tik gero. Bandymai kūrybingai tvarkyti įmonių finansus virto šimtais fenikso sindromų visoje šalyje. Išlikti bet kokia kaina – taip būtų galima apibūdinti nemažos dalies verslininkų sunkmečio prioritetą.
Ekonomikos sunkmetis versle išpopuliarino mitologinio paukščio Fenikso vardu pavadintą reiškinį – kai savininkai skolų turinčiai įmonei paskelbia bankrotą, o vėliau, įsteigę naują įmonę ir atsikratę ankstesnių įsipareigojimų, toliau tęsia veiklą. Pradėjusi atidžiau sekti ir analizuoti tokius atvejus, Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) per 2009 metus nustatė daugiau kaip 1,3 tūkst. įmonių, kuriose įvykę pokyčiai, vykdyti turto perleidimo sandoriai turėjo vadinamojo Fenikso sindromo požymių. VMI Kontrolės departamento direktoriaus pavaduotojos Vaimiros Jakienės teigimu, per šiuos metus mokesčių inspektoriai jau yra nustatę apie 650 įmonių, kurios taip bandė išvengti mokestinių įsipareigojimų.
Vienas Fenikso sindromo pavyzdžių – praėjusiais metais tikrindama daugiau kaip 132 tūkst. litų vertės pridėtinės vertės mokesčio (PVM) grąžinimą transporto priemonių pardavimu ir krovininiu kelių transportu besiverčiančiai Kauno bendrovei, Valstybinė mokesčių inspekcija nustatė, kad sudarant turto pardavimo sandorį buvo sukčiaujama.
Metų pradžioje ši bendrovė iš kitos įmonės įsigijo transporto priemonių ir kito ilgalaikio turto beveik už 500 tūkst. litų ir kreipėsi į VMI dėl 79 tūkst. litų PVM grąžinimo. Prekybos įmonė, pardavusi turtą, pardavimo PVM nesumokėjo, nes bankrutavo. Turtą pirkusi bendrovė veiklą vykdo bankrutavusios įmonės veiklos vietoje, o jos direktorius, buhalterė ir dar 22 darbuotojai, tarp kurių ir bankrutavusios įmonės savininko sūnus, anksčiau dirbo dabar jau bankrutavusioje ir į valstybės biudžetą pardavimo PVM nesumokėjusioje įmonėje. Nustatyta, kad turtą įsigijusios bendrovės direktorius žinojo, jog jį pardavusiai įmonei bus keliama bankroto byla.
Įdomu tai, kad per šiuos metus Fenikso sindromo atvejų VMI specialistai yra nustatę ir tarp fizinių asmenų. Pavyzdžiui, vienas Šiaulių ūkininkas savo skolų bandė atsikratyti panašiai kaip ir įmonė iš Kauno. Minėtasis ūkininkas, turėdamas mokestinių skolų valstybei bei įsiskolinimų kreditoriams, pardavė savo turtą – gyvulius, mašinas, traktorius – seseriai, kuri įregistravo individualią veiklą. Individuali veikla, kurios pagrindą sudaro pieninių galvijų auginimas, ir toliau vyko ten pat, į darbą buvo priimti buvę ūkininko darbuotojai. Pirkėja, gyvendama ir dirbdama Vilniuje, pati veiklos nevykdė, bet pagal įgaliojimą pavedė broliui (pardavėjui) jai atstovauti. Taip bandyta išvengti mokesčių valstybei: fizinis asmuo nesumokėjo beveik 250 tūkst. litų pardavimo PVM, o turtą įsigijusi ūkininko sesuo pateikė prašymą grąžinti dėl gyvulių ir ilgalaikio turto įsigijimo susidariusį minėtą PVM skirtumą.
Atpažinti tapo sunkiau
Fenikso sindromo atvejų statistika lyg ir leidžia tikėtis, kad per 2010 metų iš pelenų pakilusių įmonių skaičius bus mažesnis. Vis dėlto, kaip pastebėjo V. Jakienė, mokesčių šiuo būdu bandančias išvengti įmones šįmet atpažinti tapo sunkiau, jų savininkai pasidarė apsukresni, pavyzdžiui, naujas įmones ėmė kurti giminystės ryšiais nesusijusių asmenų vardu. Tiesa, yra ir teigiamų požymių – Fenikso sindromo schemas taiko vis mažesnis mokesčių mokėtojų skaičius, šiose schemose pastebimas ir siekimas išvengti mokesčių mokėjimo mažesnėmis sumomis.
Kad nuo savo skolų bėgantys ar mokestinių įsipareigojimų bandantys išvengti verslininkai yra pakankamai kūrybingi, patvirtino ir informaciją apie skolininkus administruojančios bendrovės „Creditinfo Lietuva“ direktorius Andrius Bogdanovičius. Remiantis jo vadovaujamos bendrovės duomenimis, per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje buvo įregistruota 3 466 naujos įmonės, tarp kurių 4 proc. vadovų užėmė ar vis dar užima vadovaujamąsias pareigas bankrutavusiose, likviduojamose, turinčiose nepadengtų ilgalaikių įsiskolinimų ar turto areštų įmonėse. Bendra tokių įmonių nepadengtų įsiskolinimų suma sudarė daugiau kaip 32 mln. litų. Vertinant analogiško praėjusių metų laikotarpio statistiką, iš beveik 3 tūkst. naujai įregistruotų įmonių 2,5 proc. vadovų turėjo sąsajų su probleminėmis įmonėmis, kurių pradelstų įsiskolinimų suma siekė beveik 42 mln. litų.
„Creditinfo Lietuva“ pateikti duomenys, ko gero, atspindi bendrą verslo ciklo tendenciją, kai ekonominė ir finansinė padėtis stabilizuojasi, įsiskolinimai ima mažėti, o vis daugiau verslininkų bando atversti naują švarų savo veiklos lapą. Pasak A. Bogdanovičiaus, šių dienų situacija daug geresnė, palyginti su tuo, kas dėjosi prieš metus ar pusantrų. Kita vertus, esamų skolininkų įsipareigojimai linkę didėti, o dar labiau kelia nerimą tai, kad vis atsiranda ir naujų skolininkų.
A. Bogdanovičius atkreipė dėmesį į tai, kad jo įmonės pateikta statistika parodo tik tuos atvejus, kai žmogaus sąsajos tarp dviejų įmonių – įsiskolinusios ir naujai įkurtos – akivaizdžios. Tačiau pašnekovas žino ir kur kas sudėtingesnių atvejų, kai Fenikso sindromas yra nelengvai atpažįstamas ir dar sunkiau įrodomas. „Nors verslininkai įpratę skųstis dabartine bankų politika, yra Lietuvoje įmonių, ir pakankamai didelių, kurios sąmoningai vengia įsipareigojimų. Jų vadovai yra įsteigę naujų įmonių, į jas perkėlę visus darbuotojus, o bankams palikę negrąžintas milijonines skolas“, – kalbėjo A. Bogdanovičius.
Jis teigė negalintis minėti įmonių pavadinimų, nes jų kaltę įrodyti yra sudėtinga, įrodymo našta ir išlaidos gali būti didžiuliai. Anot jo, dėl šių priežasčių kartais net patys kreditoriai palieka tokias įmones ramybėje arba tiesiog užmerkia akis ir dirba toliau, nes neturi kito pasirinkimo. „Įsivaizduokite, kad skolingos įmonės vadovas savo partneriui sako, arba grąžinu tau pusę skolos ir mes dirbame toliau, arba aš bankrutuoju ir abu liekame be nieko. Todėl kartais ekonominė logika sako, kad naudingiau dalį skolų nurašyti, kartais įmonės turi dirbti su tokiais partneriais, nes geresnių nėra“, – apie verslo santykių subtilybes kalbėjo A. Bogdanovičius.
Siūlo dalytis informacija
Fenikso sindromas gerai iliustruoja ir tą faktą, kad prie išlikimo ribos atsidūrusios įmonės savininkams pateisinamos bet kokios priemonės, įmonės įvaizdis ir reputacija yra nė motais. Nors tarptautinės bendrovės ar didesnės vietos įmonės savo įvaizdžiui nėra kurčios. Jos ne tik linkusios rūpintis nepriekaištinga savo reputacija, bet atitinkamus reputacijos kriterijus stengiasi taikyti ir savo partneriams.
Žurnalo IQ liepos mėnesio numeryje buvo nagrinėta įmonių restruktūrizacija, kuri versle nėra paplitusi. Tuomet kalbintas advokatų profesinės bendrijos „Baltic Legal Solutions Lietuva“ seniūnas Gytis Kaminskas žurnalui teigė, kad restruktūrizacija tarp verslininkų nėra populiari išeitis ne tik dėl sudėtingo proceso, bet ir dėl to, kad bankrotas yra patogesnė išeitis viską greitai užbaigti ir atversti švarų veiklos lapą užmiršus senus įsipareigojimus. „Jei verslininkas gali bankrutuoti, įsteigti naują įmonę ir vėl ją nustekenti, tai valstybė privalo tam užkirsti kelią“, – siūlė G. Kaminskas. Advokato nuomone, tai būtų galima padaryti Akcinių bendrovių įstatyme numačius saugiklių, t. y. uždraudus būti naujos bendrovės akcininku ar direktoriumi, jei ankstesnė vadovauta bendrovė bankrutavo.
A. Bogdanovičius linkęs laikytis kitokios nuomonės. Jo manymu, įstatyme numatyti panašūs draudimai užkirstų kelią ne tik piktybiškiems verslininkams, bet ir kartą suklydusiems bei antro šanso siekiantiems žmonėms. „Viena vertus, tai būtų dar didesnis postūmis naujų įmonių oficialiais savininkais ar akcininkais skirti kitus žmones. Kita vertus, pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmogui verslas iš tiesų nenusisekė, jis atsiskaitė pagal išgales su kreditoriais ir bando viską pradėti nuo pradžių. Taip apriboti tokių žmonių galimybes imtis verslo būtų per daug griežta“, – argumentavo pašnekovas.
Tačiau jis nurodė, kad patobulinti dabartinę tvarką siekiant išvengti verslo feniksų galimybių yra. Pavyzdžiui, vienas sprendimų – padaryti paprastesnį keitimąsi informacija dėl probleminių įmonių tarp verslo ir valstybės institucijų. Šiandien gauti informaciją apie su valstybe atsiskaityti vėluojančius asmenis galimybių nėra. Be to, nors prieš vasarą Seimas priėmė su akcinėmis bendrovėmis susijusius pakeitimus, kurie reikalauja atskleisti akcininkų tapatybę, praktikoje tai kol kas negalioja. Pasak A. Bogdanovičiaus, trūksta poįstatyminių aktų, kurie leistų ne tik rinkti informaciją, bet ir ją darytų prieinamą tais atvejais, kai reikia patikrinti verslo mokumą ar patikimumą.
Beje, Fenikso sindromas, bandymas pabėgti nuo įsipareigojimų ir kitokie sukčiavimo atvejai versle nėra Lietuvos išskirtinumas. Sunkmetis verslą visame pasaulyje paskatino griebtis finansinių suktybių. Praėjusių metų pabaigoje audito ir finansinių konsultacijų paslaugas teikianti bendrovė „PriceWaterhouseCoopers“ atliko pasaulinį finansinių nusikaltimų tyrimą ir nustatė, kad 62 proc. iš 3 tūkst. apklausoje dalyvavusių respondentų nurodė, jog bendrovės finansinė būklė per pastaruosius metus prastėjo, o 40 proc. teigė, kad dėl to išaugo finansinių nusikaltimų rizika jų bendrovėje. Trečdalis apklausos dalyvių teigė, kad per pastaruosius metus jie tapo bent vieno tokio nusikaltimo liudininkais.
Tyrimo rezultatus apibendrinę „PriceWaterhouseCoopers“ atstovai nurodė, kad ilgalaikiu požiūriu mokesčių ir įsipareigojimų vengimas yra žalingas ir turi ne vien neigiamą įtaką įvaizdžiui bei reputacijai. Verslas, grįstas melu arba slėpimu, nėra toks efektyvus, nes dalį vadovų ir darbuotojų energijos tenka skirti sukčiavimo schemoms regzti, o ne naujiems produktams kurti ar paslaugų kokybei gerinti.
