Nuotr. iš http://voland14.deviantart.com
Internetas išsiplėtojo iki tokio lygio ir tiek užsikrėtė „šiukšlėmis“ („spamu“) bei pornografija, kad primena sovietinių laikų komunalinį butą, kuriame keturiasdešimt aštuoniems kambariams būdavo skirtas vienas tualetas. Norėdamas apsišvarinti nuo dvoko, internetas priverstas dairytis į audiovizualinės kultūros pradžią, kada judantys vaizdeliai su tekstais buvo ką tik atsiradę (JAV lietuviai kiną taip ir vadino – „krutamaisiais paveikslais“) ir žiūrovas, palinkęs prie T. Edisono išrasto kino projektoriaus, skirto vienam žmogui, galėjo pasižiūrėti ir nepadorių vaizdelių.
Sugrįžimas į kino praeitį – žvilgsnis į visų naujųjų medijų ateitį. Taip mano vienas žymiausių medijų teoretikų, amerikietis Levas Manowitchius, kurio knyga „Naujųjų medijų kalba“ jau išversta ir į lietuvių kalbą. Pagrindinė jo išvada: „Kino teorija ir istorija bus konceptualūs akiniai, per kuriuos bus apžiūrinėjamos naujosios medijos“. Tai reiškia ne tik naujų vaizdų kūrimą, bet ir senųjų suradimą ir panaudojimą naujoms kūrybinėms koncepcijoms. Pats L. Manowitchius nurodo klasikinį nebylųjį Dzigos Vertovo dokumentinį filmą „Žmogus su kino kamera“.
Jis lygina šį filmą su dabartine duomenų baze ir giria jį už puikią montažinę kompoziciją: „Vertovas pasiekė tai, ko turės išmokti menininkai ir naujųjų medijų kūrėjai – kaip sujungti duomenų bazę ir naraciją į vientisą formą“. Geras naujųjų laikų pavyzdys – anglų kino režisierius Peteris Greenaway, dirbantis su keliomis medijomis vienu metu: kinu, televizija, vaizdu, knyga, DVD plokštelėmis, garso įrašais, įvairių formatų reklama. Lietuvoje panašiu būdu sukurtas filmas „Nereikalingi žmonės“ (rež. M. Martinsonas) ir realizuotas fotografinis Mariaus Jovaišos projektas „Neregėta Lietuva“. Bręsta ir daugiau projektų.
Sugrįžimas į kino istoriją ir teoriją prasidėjo dar tada, kai nebuvo mobiliųjų, interneto, interaktyvaus žiūrovo. Jį paspartino kino, kaip svarbiausio XX a. meno, branda ir šimtmečio jubiliejus. Išvadų būta ir konceptualiai priešingų. Štai prancūzų kino avangardininkas Jeanas Lucas Godardas sakė, kad kinas miršta. O lietuvis Šarūnas Bartas, tarptautiniu mastu išgarsinęs Lietuvos kiną naujosios Nepriklausomybės laikais, klausė: „O kas jums sakė, kad kinas, kaip menas, jau yra gimęs?“ Iš esmės jo filmai gali būti vertinami ir kaip ekraninė tapyba, apie kurią svajojo vienas pirmųjų kino teoretikų R. Canudas, skelbęs, kad kinas yra tapymas ekrane šviesos teptukais. Garsas ir spalva kino esmės nepakeitė, tik praturtino jo paletę. Žodis Š. Bartui nesvarbus, nes, jo nuomone, žmogus, pravėręs burną, pradeda meluoti. Viską atskleidžia kūno kalba. Ne veltui pirmieji kino teoretikai tiek daug rašė apie veido „fotogeniją“. Argi ji nesugrįžo į naujausią lietuvišką filmą „Kolekcionierė?“ Koks vizualinis malonumas stebėti aktorės Gabijos Ryškuvienės veidą…
http://www.youtube.com/watch?v=06SVQZztK-Q
Kitas būdas keliauti atgal ir vėl pirmyn – animacija. Holivudas sukėlė tikrą šurmulį savo garsiaisiais komerciniais animaciniais filmais „Šrekas“, „Ledynmetis“ ir kitais. Mūsų kino teatruose du ar trys animaciniai amerikiečių filmai užkopė į žiūrimiausių per 15 metų filmų viršūnę. Lietuvoje gimė tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“. Lietuviai vėliausiai iš visų sovietinių respublikų sukūrė animacinį kiną, ir staiga – tikras proveržis. Lietuvoje vieši įžymiausi animacinio kino meistrai, mokomi moksleiviai ir studentai, VDA išleidžia pirmąją animacinio kino specialistų laidą. Tačiau animacija – labai brangus menas. Toliau trumpametražių filmų pajudėti sunku, o jie populiarūs tik kino festivaliuose, bet ne kino salėse. Lietuvoje net ir televizija nenori jų rodyti. Gal dėl to, kad jie neatlaiko populiariųjų užsienio animacinių serialų konkurencijos? Televizija ir internetas – puikūs kanalai animacijai sklisti pasaulyje. Mūsų režisierius Antanas Janauskas labai džiaugėsi, kai jo filmukus nupirko Kinijos televizija (kiek milijonų pažiūrėjo?), bet dar labiau patenkintas tuo, kad amerikiečiai priėmė juos į pasaulinį konkursą internete. Pažiūrėsime, kaip mums seksis „gaminti“ ilgą animacinį filmą – kartu su latviais pradėjome kurti „Aukso žirgą“ pagal jų literatūros klasiką Janį Rainį.
„Tindirindžio“ nuopelnas yra tai, kad į ekraną sugrįžo ir su Waltu Disney’umi lyginamas animacininkas iš Kauno Vladislovas Starevičius. Daugelis ir dabar nežino, kad Kaunas yra pasaulinio garso animacininko jaunystės ir pirmųjų lėlių filmų pasaulyje miestas. Didžiuojasi juo rusai, nes iki 1917 m. jis dirbo Maskvoje, neužmiršta jo ir prancūzai, nes Paryžiuje jis buvo įsikūręs iki mirties (1965 m.) ir ten saugomas unikalus jo sukurtų filmų ir lėlių archyvas, daug nuveikė lenkai, tirdami jo kūrybą, kurdami filmus apie jį. Atėjo eilė ir lietuviams – ką padarysi, kad vėlokai. Išėjo velionio kino istoriko Vytauto Mikalausko knyga „Stebukladaris iš Kauno“.
Nuotrauka iš www.obuolys.lt
Kartu su rusais, norvegais, prancūzais, lenkais sukūrėme pilnametražį vaidybinį dokumentinį filmą „Vabzdžių dresuotojas“. Žymiausi animacinio kino istorikai nepaliauja žavėjęsi V. Starevičiaus talentu, atranda vis naujų jo paslapčių, ieško jo kūrybos šaknų XX a. pradžios kultūrinėje Kauno aplinkoje. Tolima V. Starevičiaus giminaitė Jadvyga Stanislavičiūtė-Černiauskienė atsiuntė man laišką apie Starevičių giminės istoriją Kėdainių rajone, Surviliškio kaime. Kėdainių regionas dovanojo rašytojams Nobelio premijos laureatą Czeslową Miloszą, kinui – V. Starevičių, kulinarams – agurkus, o politikams – patys žinote, ką.
Istorikų sugrįžimas į kino pradžią – šiandien ne vien faktų ir kadrų kaupimas ir aprašinėjimas, kaip buvo prancūzų kino istoriko George Sadoulio laikais, kai jis vienas parašė daugiatomę kino istoriją, kurioje, beje, minimas ir V. Starevičius. Šiandien į kino pradžią dažnai žiūrima kaip į savotišką „kino genomą“, iš kurio išsivystė visos kino rūšys ir žanrai. Jeigu dar kartą peržiūrėsime pirmuosius trumpučius prancūzų kino išradėjų brolių A. ir L. Lumieres filmukus, įsitikinsime, kad jie yra visko pradžių pradžia.
Jie kūrė ir nuotykių kiną, ir melodramą, ir komediją. Dar daugiau, tyrė dokumentalumo fenomeną, juostą „Darbininkai išeina iš fabriko“ perfilmuodami porą kartų, nes norėjo geriau suvaldyti chaotišką judėjimą ir sutaupyti laiko. Taigi pirmieji lyg ir iškėlė klausimą: kas yra dokumentinis kinas – tikrovė ar fikcija? Ar gali būti kas nors dar aktualiau dabar, vis labiau dirbtinėjančios (virtualėjančios) tikrovės laikais? Kino kalbos pagrindai – planas, kompozicija, šviesa, montažas – irgi atėję iš pirmųjų filmų. V. Starevičius animaciniame filme „Kino operatoriaus kerštas“ įvedė kiną kine, taigi, kaip dabar sakoma, dekonstravo kiną.
Sugrįžta ir amžinasis kino klausimas: kas jis – menas ar komercija?
Sugrįžta ir amžinasis kino klausimas: kas jis – menas ar komercija? Autorinio kino kova su komercinio kino malūnais nesiliauja, bet dabar ji persikėlė į globalią erdvę. Kinas prasidėjo kaip mugės atrakcionas, bet ar ne ten pat ir sugrįžta? Juk ne tik popkornas su coca cola seanso metu, bet ir džiaugsmas ar nauda, gauta prieš ir po seanso lakstant po „Akropolį“ – argi ne naujoviški mugės laikai? Pasiilgstame ir senųjų kino salyčių su greitai keičiamais filmais, ledais ir orkestrėliais, su teta, kuri įtariai nužvelgia: „Ar tau jau šešiolika?“. Vilniuje kaip dūmas išnyko 21 kino teatras. Vaikštome į daugiasalę „Coca cola Plaza Vingis“ ir prisimename, kaip pradingo „Lietuva“. Bet pavyko išlaikyti mažytę „Skalviją“, atsirado „Pasaka“, kuriose išliko gero kino skonis.
Kinas išlieka. Ir L. Manowitchius vadina tai naujųjų laikų požymiu: „Skaitmeninės vizualinės kultūros paradoksas yra fotografijos ir kino vaizdų dominacija, išliekanti nepaisant to, kad vaizdai gimsta kompiuteryje“.
