Kadaise gegužinės kaime buvo kur kas daugiau nei vakaronė su muzika ir šokiais. Čia užsimegzdavo draugystės, gimdavo meilės istorijos, sukdavosi poros. Nors ši tradicija seniai nugrimzdo į praeitį, Panevėžio rajono kaimai ją bando prikelti naujam gyvenimui.
Geležiuose ir Įstricoje vėl gegužinėse skamba liaudies muzika, sukasi šokėjai ir atgyja senieji žaidimai – taip mėginama susigrąžinti ne tik primirštą paprotį, bet ir bendrystės jausmą.
Ir pašokti, ir pasivaišinti
Vyresniesiems šiltus, nostalgiškus jausmus sukeliančios gegužinės Lietuvoje atsirado XIX amžiaus pabaigoje.
Tuomet taip vadinti jaunimo pavasariniai ir vasaros susibūrimai po atviru dangumi, dažniausiai su muzika, šokiais, dainomis, kartais ir vaidinimais.
Jos tapdavo ne tik pasilinksminimo, bet ir bendravimo vieta. Neretai gegužinėse jaunimas surasdavo ir antrąją pusę.
Sovietmečiu nunykusią tradiciją dabar bandoma gaivinti Panevėžio rajone.
Antrus metus gegužinės organizuojamos apie 300 gyventojų turinčiuose Geležiuose.
Panevėžio rajono kultūros centro Tiltagalių padalinio meno vadovė, Geležių kaimo bendruomenės pirmininkė Jovita Barolienė pasakoja, kad siekiama sugrąžinti į kaimą paprotį, kai žmonės susiburdavo į šokius bendrystei ir bendram stalui.
Geležiuose surengtoje gegužinėje prisiminti senieji liaudies žaidimai. J. Barolienės nuotr.
Pamiršta tradicija
J. Barolienė sako nelabai ir girdėjusi, kad dar kažkur Panevėžio rajone vyktų tokios gegužinės su liaudies šokiais ir senaisiais žaidimais. Labiau organizuojamos tik gegužinės pamaldos. Pastarosios vykdavo ir Geležių bažnytėlėje.
„Nebeliko kam giedoti. Nusprendėme, kad jei neliko gegužinių pamaldų, bent jau reikia susiėjimo su liaudies dainomis, šokiais, žaidimais. Šiemet gegužinėje organizavome ir etnožaidynes“, – pasakoja meno vadovė.
Vyresnės kartos geležiečiai, sugužėję į gegužinę, netgi pastebėjo, kad joje – viskas kaip senais laikais, kai jaunystėje eidavo į vakaruškas.
Svarsto, kuo sudominti jaunimą
Gegužinė Geležiuose surengta jau antrą kartą. Kaip ir pernai, taip ir šįmet į ją susirinko vieną vakarą gegužės pabaigoje.
J. Barolienė svarsto, kad verta mąstyti ir apie dažnesnį gegužinių organizavimą.
„Senovėje į gegužines tradiciškai rinkdavosi jaunimas. Tai buvo kultūrinis ir socialinis renginys apsidairyti, vienam į kitą pasižiūrėti. Dabar jaunimas jau kitaip susipažįsta“, – sako Geležių bendruomenės pirmininkė.
Užtat vyresnioji karta į šių laikų gegužines ateina noriai. O kad pritrauktų jaunimo, šįmet gegužinėje surengtos etnožaidynės.
„Apsilankiusieji gegužinėje pasakojo, kad buvo smagu: vieni kiaušinienę kepė, kiti šoko, treti žaidė – kiekvienas rado savo kertelę“, – sako J. Barolienė.
Ji svarsto, kad jaunimą labiau pritrauktų žinomesni scenos veidai, tačiau popatlikėjo nenorima. Todėl yra minčių į kitą gegužinę pasikviesti kokį folklorinę muziką grojantį kolektyvą.
Pasiūlė vyriausieji
Trečius metus gegužinė švenčiama ir Įstricos kaime.
Jo bendruomenės pirmininkas Zenonas Vezbergas pasakoja, kad ši tradicija atgaivinta nuo 2023 metų ir bus rengiama, kol bus norinčiųjų joje apsilankyti.
Pasak Z. Vezbergo, gegužinė Įstricoje rengiama paskutinį arba priešpaskutinį pavasario šeštadienį. Taip, anot jo, daryta nuo seno.
Šiemet, be muzikos, šokių, dainų, vyko ir žolininkės paskaita apie vaistinguosius augalus, būta įvairių kitų užsiėmimų.
Z. Vezbergas pasakoja, kad atgaivinti gegužinę kaime pasiūlė du Įstricos senoliai, kurių vienas perkopęs 80-metį, o kita – 90-metį. Jie šiame kaime gimė, augo ir gyvena, pamena ankstesnes gegužines.
„Mes daug ką atgaiviname. Tautinio paveldo produktą zacirką, kuri išpopuliarėjo ir taip atsirado dar viena mūsų edukacija „Grūdo kelionė į miltus“, ją irgi pristatėme per gegužinę“, – sako Z. Vezbergas.
Ne vieno vakaro renginys
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė pasakoja, kad gegužinėmis vadinti nedidelių kaimo bendruomenių jaunimo susibūrimo vakarai.
Jie buvo labai populiarūs tarpukariu ir ankstesniais laikais, tačiau iš inercijos dar vykdavo ir ankstyvuoju sovietmečiu.
Mėgę muzikuoti žmonės pirkdavosi instrumentus, mokėsi groti ir grodavo vakaruškose.
„Buvo tikrai labai stipri tradicija“, – apie tarpukario gegužines kalba etnologė.
Apie jas kaimo gyventojai noriai pasakodavo etnografinėse ekspedicijose kaimus lankydavusiems etnologams.
Gegužinės prasidėdavo pavasarį sušilus orams, dažniausiai penktadienio arba šeštadienio vakarą po darbų. Jaunimas susirinkdavo pašokti, pabendrauti. Ir gegužinės vykdavo ne vien gegužę.
Pasak V. Vasiliauskaitės, jose jaunimas susipažindavo, paskui būdavo ieškoma ir piršlių, įvykdavo ne vienos vestuvės.
Linksmindavo net kapelos
Gegužinėse grodavo kapelos. Aukštaitijoje būtinai turėjo būti armonika, smuikas ir koks nors pučiamasis instrumentas, dažniausiai klarnetas. Kartais sutratėdavo ir būgnas.
„Kai susiburdavo kapela, kokios smagios vakaruškos būdavo! Bet ne visada tiek muzikantų susirinkdavo – groti reikia įgūdžių“, – pastebi V. Vasiliauskaitė.
Jei nesusirinkdavo kapela, pakakdavo ir vieno gero armonikininko. Etnologės teigimu, toks žmogus buvo labai gerbiamas, mylimas ir tiesiog nešiojamas ant rankų.
Gegužinių tradicija gyvavo dar ir kolūkiuose ankstyvuoju sovietmečiu.
Užrašyta atsiminimų, kad į gegužines paslapčia ateidavo ir persirengę partizanai, taip pat ir stribai bei NKVD, būta ne vieno užpuolimo, žūčių, persekiojimų. Tad kaimai, pasak V. Vasiliauskaitės, pamažu nutilo.
Kolūkių laikais kultūros namuose vykdavo šokiai, tačiau pasilinksminimai čia jau buvo kitokie nei tarpukario gegužinės.
