Kiekvieno, net iš pažiūros ir labai silpno žmogaus sieloje slypi vertingiausi prisiminimų klodai. O juos atverti padeda įtaigi meno galia.
Tylioji istorija
Dailės galerijoje eksponuojami žymaus videomenininko, tapytojo Andriaus Kviliūno darbai nė kiek neprimena šios salės erdvei įprastų parodų. Nėra nei paveikslų, nei keramikos, nei fotografijų ar drožinių, – tik senolių gyvenimai ir dešimtmečių nugludinti bei išryškinti jų prisiminimai.
Parodos „Tylioji istorija“ atidaryme dalyvavo ir tikrieji šios meno instaliacijos dalyviai – Šv. Juozapo globos namų gyventojai.
Salėje – keliolika televizorių, rodančių besijuokiančius, susimąsčiusius, kalbančius senjorus. Kai kurių pasakojimai – nedrąsūs, pertraukiami ilgų tylos minučių, kitų – išsamūs, atskleidžiantys praeities patirtį, išgyvenimus.
Parodoje eksponuojami ir patys brangiausi, vertingiausi senolių daiktai – tie, kuriuos, palikę visą savo užgyventą buitį, pasiėmė į bene paskutinę gyvenimo buveinę – senelių globos namus. Nuotraukų albumai, garbės raštai, laiškai, porcelianinės figūrėlės, laikrodžiai, eilėraščių sąsiuviniai – viskas, be ko sunku įsivaizduoti gyvenimo saulėlydį.
Su ašaromis
Prie televizoriaus, kuriame rodomas įrašytas jos pačios pasakojimas, ašarą braukia 86 metų Juozapota Savickienė.
„Pasiklausykite“, – kviečia arčiau ekrano moteris. Molėtų rajone gyvenusi ir prieš dvejus metus, kai jau nebegalėjo savarankiškai tvarkytis, į Šv. Juozapo globos namus persikėlusi J. Savickienė pasakoja, koks gražus ežeras buvo netoli jos sodybos, prisimena, kaip per pusnis į Molėtus 18 kilometrų klampodavo produktų pirkti ir tiek pat atgal su maišais ant pečių grįždavo, kaip vaikus augino, kolūkyje darbavosi.
Bet daugiausia žodžių moteris skiria prieš dešimt metų mirusiam savo vyrui Stasiui.
„Labai įdomu buvo su juo, grožio ir sporto mėgėju, gyventi. Metai praleisti su Stasiu, o ir tie dešimt jau be jo, taip greit pralėkė – kaip viena diena, rodos, tik vakar išėjo“, – ašaras braukė senolė.
Buvęs ukmergiškis, sunkiai rinkdamas žodžius pasakoja apie jaunystės metus, kai dirbo geležinkelininku. Nors daug kas iš atminties išblėso, bet jis vis dar prisimena, ką daryti reikėjo, už ką buvo atsakingas. Į dažną klausimą vyras atsako: „Ką aš toks senas beprisiminsiu.“
Ne visi praėjusiais metais filmuoti žmonės sulaukė tos dienos, kai vaizdai su jų gyvenimo detalėmis, pasakojimais pateko į viešumą.
Mažiau nei metus globos namuose gyvenanti ir kuriant projektą nedalyvavusi 85 metų panevėžietė Angelė Povilonytė paprašė, kad ir ją atvežtų į parodos atidarymą.
„Kol sveika, stipri buvau, dažnai Dailės galerijoje lankydavausi, parodas apžiūrėdavau. Įdomu man“, – sakė senjora.
Įgijo pasitikėjimą
„Projektui buvo pasirinkti vieni iš geriausių Lietuvos senelių namai. Jis vyko gana sklandžiai. Labai daug padėjo globos namų personalas. Man labiausiai patiko, kad gavau progą pakalbėti su gana daug skirtingų žmonių ir juos nufilmuoti. Su visais teko skirtingai bendrauti, bet buvo įdomu. Svarbiausia, kalbinant senelius, buvo įgauti jų pasitikėjimą, nes dažnas, vos pamatęs įjungtą aparatą, užsisklęsdavo. O kai kamerą išjungdavau, pokalbis pasidarydavo atviresnis. Aišku, buvo keletas išimčių. Aloyzas Jočys, Romualdas Mikaitis gana noriai kalbėjo ir esant įjungtai vaizdo kamerai, bet ir jie apie savo asmeninius skaudulius tada nepasakojo“, – kaip rengė darbus parodai, atskleidė A. Kviliūnas.
Atidarant ekspoziciją jos autorius negalėjo dalyvauti, nes buvo išvykęs į užsienį.
Darbas Šv. Juozapo globos namuose nebuvo trumpas. Per kelis mėnesius menininkas įgavo šių namų gyventojų pasitikėjimą, filmavo jų pasakojimus, fotografavo erdves, interjerą.
Kiekvienas pokalbis buvo nufilmuotas be cenzūravimo ar montažo ir rodomas atskirai. Šie pasakojimai įgauna dar daugiau autentiškumo, nes galerijos erdvėse fotografijų pagalba kuriamas globos namų, kuriuose gyvena pasakotojai, interjeras.
Neišvengiamas saulėlydis
Šv. Juozapo globos namų direktorius Patrikas Skrudupis sako, kad čia gyvena 80 žmonių. Visų norinčiųjų priimti nebėra galimybės, jau sudaryta pretendentų eilė.
Paroda „Tylioji istorija“, kurios dalyviai – globos namų gyventojai, yra socialinio projekto „Menas sveikatai ir gerovei“ programos, kuri įgyvendinama Panevėžyje šių metų rudenį, dalis. Pasitelktus profesionalųjį meną siekiama atkreipti dėmesį į senyvo amžiaus žmones, gyvenančius globos namuose.
„Socialinis darbas, menas ir medicina – tokios svarbiausios projekto gairės. Laikas parodė, kad nuveiktas darbas nėra tuščias, jis atnešė konkrečią naudą žmonėms“, – tvirtino globos namų vadovas.
Paroda jau buvo eksponuota Vilniuje ir sulaukė didelio susidomėjimo. Dabar ją turi progą pamatyti ir patys dalyviai.
„Tarp daiktų, kuriuos globotiniai leido eksponuoti, – vientiso gyvenimo simbolių, vaizdas dar įtaigesnis, atskleidžiantis visai kitas pažįstamo žmogaus puses“, – mano P. Skrudupis.
Šv. Juozapo globos namų socialinė darbuotoja Alma Konderauskienė, nuo vieno televizoriaus prie kito vežiodama globotinius, matė, kad senoliams paroda labai patiko. Jie džiaugėsi išvydę pažįstamus veidus, save ir buvo patenkinti rodomu dėmesiu.
Senatvė neišvengiama. Išvydęs šią parodą dažnas, be abejo, susimąstys, kokius daiktus pats norėtų pasiimti, kai pasibels saulėlydis ir savarankiškai gyventi nebegalės, kai teks atsisveikinti su įprastu gyvenimu ir keltis į globos namus arba pas vaikus.
Kas keliaus kartu: nuotrauka, laiškas, sudžiovintas žiedas, knyga, atvirukas? Tai, be abejo, priklausys ir nuo to, kas svarbiausia buvo per visą ilgą gyvenimą, apie kurį galbūt kas nors paprašys papasakoti prieš kamerą.
Šv. Juozapo globos namų direktoriaus P. Skrudupio teigimu, kiekvieno žmogaus gyvybė ir gyvenimo vertė yra šventa nuo pradžios iki pabaigos.
„Žmogaus orumas yra vertybių hierarchijos viršuje“, – sakė direktorius. Ypač tai svarbu žinoti ir justi gilioje senatvėje ar ištikus negaliai.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
