Ketvertas lietuvių vėlyvą rudenį Filipinuose ieškojo saulės ir kitokio pasaulio. Grįžę laimingi dalijosi įspūdžiais ir džiaugėsi pažinę šalį, kurioje, be puikaus oro ir nuostabios gamtos, visko kur kas mažiau nei pas mus, bet daugiau, nei gali tikėtis.
Šokoladinės kalvelės, Pinatubas ir kiti gamtos stebuklai
Turistai iš įvairių pasaulio šalių į Filipinus pirmiausia vyksta pakerėti nežemiškų gamtos peizažų, išvystų kelionių giduose. Viename natūralistiniame šio krašto paveiksle įsikomponuoja ryškios įvairiatonės žalumos potėpiai, didingos spalvotų kalnų vertikalės, smaragdiniame vandenyje kabančios vienišos salelės su vienišomis palmėmis. Kitame – laiptuotos ryžių terasos, egzotiški kaimeliai džiunglių prieigose…
Vilniečių kompanija, trejetą savaičių keliavusi po įvairias Filipinų salas, savo prisiminimuose užfiksavo šiuos ikoniškus šalies paveikslus, taip pat atrado ir asmeniškų rakursų stebėti egzotišką Žemės kampelį. „Neapsakomo grožio gamta, nė nesapnuotos gyvybės kupinas povandeninis pasaulis, į kurį akies krašteliu gali žvilgterėti nardydamas, puikus oras ir ryškios, nuolat krintančios žvaigždės ilgomis atogrąžų naktimis“, – tokiais svajingais prisiminimais pasakojimą apie Filipinus pradėjo reklamos specialistė Ieva Paulauskaitė, per šias atostogas sulaukusi gyvenimo draugo prašymo pažadėti jam savo ranką.
Kelionės maršrutus Ieva su sužadėtiniu Vyteniu ir kita bičiulių pora dėliojosi pagal „Lonely Planet“ ir kitų kelionių gidų bei internete rastų keliautojų rekomendacijas, gyveno jų siūlomose vietose, lankė išliaupsintas šalies įžymybes, tačiau nevengė netikėtumų, nebijojo nusižengti planams.
„Tos dienos, kai iš Manilos turėjome skristi į Honkongą, penktą ryto išsiruošėme apžiūrėti Pinatubo ugnikalnio, žvalgėmės jo lavos išdegintose dykvietėse ir akmeningoje teritorijoje iki vienuoliktos. Pavakarę skrydis, o mus nuo sostinės skyrė mažiausiai keturių valandų kelionė, ir tai dar neįvertinus Filipinų viešojo transporto nepatikimumo ir Manilos spūsčių… Tačiau užburti noro pamatyti dar vieną gamtos stebuklą leidome sau rizikuoti. Tik dabar susimąstau, kiek turėjome šansų pavėluoti į lėktuvą…“ – pasakoja mergina ir tuoj pat pasiūlo grįžti į kelionės pradžią.
Filipinus pasiekę Maniloje ir iš čia patraukę į Palavano salą, kur apsistojo turistų dieviname El Nido kurorte, lietuviai dalį jos išmaišė vietos autobusais bei išsinuomotu motociklu. Saleles, kuriose išsidėstę šalį garsinantys gamtos stebuklai, aplankė vietinių plukdomomis, tik šiai Azijos daliai būdingomis motorinėmis valtelėmis, vadinamomis „bankga“. Į Boholo salą, kaip ir visus šalies svečius, Ievos kompaniją traukė smalsumas išvysti mažiausius pasaulio primatus – vadinamuosius tarsyrus (tarsijai arba ilgakulniai) bei Šokoladines kalveles, į Sebu miestą to paties pavadinimo saloje – noras pajusti miestietiško gyvenimo šurmulį.
Ievos ir Vytenio aistra kalnams juos nuvedė į šiaurinę šalies dalį, kitokio tipo turistų pamėgtą, vėsesnio oro kalnuotą provinciją – Kordiljeros kalnus. Ten jie porą dienų mynė kalnų takelius, įveikė keletą viršūnių, grožėjosi šlaitus puošiančiomis ryžių terasomis, pasivaikščiojo po įspūdingo dydžio urvus. Į Pinatubo teritoriją, lava užlietą prieš 12 metų, pora nukeliavo vedama adrenalino kojomis paliesti aktyvaus ugnikalnio žemę.
Gyvenimas miestų gatvėse
Miesto šurmulys, palyginti su ramybės rojumi nuostabios mažų salelių gamtos prieglobstyje, iš pradžių gali pasirodyti lyg dulkėtas pragaras. Dalį miestiečių gyvenimo niuansų užgožė Ievos atmintin įstrigusi gatvėje gyvenančių šeimų buitis. „Dalis filipiniečių miega, valgo, žiūri televizorių, žaidžia tiesiog gatvėje“, – slogius įspūdžius apie aplankytą šalį skiemenavo Ieva. Kai kurie jos užfiksuoti benamių gyvenimo kadrai kelia skaudžią širdperšą, ypač tie, kuriuose įamžintos nesuvaidinto skausmo kupinos vaikų akys.
Vis dėlto nors ir baisiai neturtingi, filipiniečiai yra kur kas linksmesni ir laimingesni, nei tokiomis aplinkybėmis būtume mes, lietuviai. Prieš kelionę domėdamasi apie šalį, I. Paulauskaitė jau girdėjo apie nepaprastai nuoširdžius, tyrus ir optimistiškus jos gyventojus, bet tik pamatęs realybę suvoki, kodėl filipiniečių laimė tokia nepaprasta: „Jie neturi nieko, ką gyvenimo gerove laiko europiečiai, tik gerą orą ir gražią gamtą. Per televiziją matydami ir pažindami kitokį pasaulį, filipiniečiai jo nesisavina ir dėl to nesijaučia ko nors stokojantys.“ Lietuvė pastebėjo, kad tiems žmonėms laimės pojūtį pirmiausia suteikia šeima ir Dievas: būdami krikščionys jie moka džiaugsmą atrasti savyje, bendraudami su artimu, o ne materialiuose dalykuose.
Kiti miestų gyvenimo įspūdžiai susiliejo į mopedais birbiančių gatvių, dulkių, šiukšlių, prabangių viešbučių ir restoranų kvartalų, kur klesti sekso turizmas, sūkurį. „Azijoje keliavau pirmą kartą, tad jaunučių gražučių filipiniečių ir senstelėjusių amerikiečių ar australų poros, suėjusios dėl visiems žinomų tikslų, mane šokiravo. Toji abipusiškai naudinga pažintis neapsiroboja vienu vakaru restorane, vėliau – viešbutyje. Turistai su vietos merginomis atostogauja savaitę ar dvi, keliauja turistiniais maršrutais po gražiausias šalies vietas“, – su dviprasmiška nuostaba kalbėjo vilnietė.
Nekeliaujantys filipiniečiai
Visgi didesnių miestų ir kaimelių salose gyventojai skiriasi. „Važiavome aštuonias valandas vietos autobusu per Negros salos gyvenvietes. Pro langą regėjome besišypsančius, mums mojuojančius filipiniečius. Ramius, draugiškus moksleivius švarutėlėmis uniformomis dulkėtame kelyje, trobeles, kurias, atrodo, nupūs didesnis vėjas, besišlavinėjančias ar tinklus rezgančias moteris. Pastebėjau, Filipinuose jos daugiau sukasi apie namus, vaikus, vyrai važiuoja į darbą, žvejoja“, – įspūdžiais dalijosi Ieva ir vaizdžiai pridūrė istoriją apie akyse įstrigusį etiudą iš vietinių gyvenimo.
Keturiasdešimties vyras išlipa iš autobuso, pakelėje jo laukia žmona su ketverių sūneliu. Tėvas jam paduoda popierinį maišelį su saldžiomis spurgomis, berniukas paima, apkabindamas padėkoja. Po to godžiai pauosto. Vyras pakelia sūnų ant rankų, apkabina savo moterį ir nueina į varganą lūšnelę, savo namus…
Sebu ar Manilos vaikai kitokie – kaulija išmaldos, siūlo pirkti įvairių niekniekių. „Priplaukia prie turistų laivo valtele ir prašo sušelpti. Svetimšaliai meta jiems butelius su banknotais arba tiesiog į vandenį žeria monetas, o vaikigaliai kaip žuviukai atviromis akimis nardo ir renka tuos pinigėlius…“ – dar vieną kelionės po šalį etiudą vaizdžiai nupiešė vilnietė.
Tačiau filipiniečiai ne tik ima, bet ir duoda: nuoširdžių šypsenų, gražių istorijų apie šalį, mandagių frazių. Mielai ištiesia pagalbos ranką. Lietuviai oro uoste pirmos sutiktos merginos paprašė pasmulkinti monetų gatvės telefono aparatui. Neturėdama pakankamai grynųjų iškeisti, filipinietė atvėrė savo piniginę ir iš skurdaus turinio lietuviams pažėrė reikiamą sumą.
Minimalus atlyginimas Filipinuose – 120 litų, vidutinis – 600, o butelis romo kainuoja apie 5 litus, krokodilo patiekalas restorane – apie 30. Tuo pasimėgauti vietiniams yra prabanga, kaip ir keliauti kad ir po savąjį kraštą.
El Nido kurorte lietuviai sutiko dvi darbuotojas iš kažkurios sostinėje esančios ministerijos. Pusamžės moterys Palavano saloje viešėjo pirmą kartą gyvenime, nes tai vidutinės klasės filipiniečiui beveik neįkandama. Plepus taksistas, klausinėjęs turistų iš Europos apie jų šalį, pasiteirautas apie savo keliones, tik numojo ranka. Jo poilsis ar atostogos jaukiai praeina po pasaulį keliaujant virtualiai – per televizoriaus ekraną.
Virtuvės atradimai
Maniloje dominuoja greitojo maisto kultas. Tačiau lietuviams kur kas įdomesni buvo vietos virtuvės atradimai: krokodilų mėsa, medžio kirmėlės, įvairiausios jūrų gėrybės ir virtas kiaušinis su embrionu viduje, vadinamas „balut“. „Tai populiarus savaitgalio patiekalas, vietinių mėgstamas kaip užkanda prie alaus. Atrodo, paprastas virtas kiaušinis, tik jo viduje – gerokai išsivystęs embrionas su traškančiomis kremzlytėmis ir viena kita prasikalusia plunksnele. Vaizdas – tikrai nekoks, o skonis – normalus“, – juokėsi Ieva.
Tačiau lietuviams didžiausias delikatesas buvo dieviško saldumo mangai. Kai norėjosi ko nors konkretaus, rinkosi ryžius bei jūrų gėrybes. „Ryžiai auginami specialiose laiptuotose terasose, kurios per ilgus metus suformuojamos žemdirbių, tačiau atrodo lyg nuostabi gamtos architektūra“, – sakė Vytenis. Bene nuostabiausių ryžių terasų turistai vyksta pamatyti į Ifuago provinciją prie Batado miesto Šiaurės Lusone. Tai vienas iš kraštovaizdžio stebuklų 7 tūkst. salų krašte, kad ir kokiu rakursu žiūrėtum.
Švęsti gyvenimą
„Viename žvejų kaimelyje mačiau dvimetį berniuką, žaidžiantį paplūdimyje. Pamaniau sau, kad čia grįžusi po dešimties metų sutikčiau jį plukdantį valtelę, dar po dešimties – besiruošiantį į žvejybą. Suvokiau, kad iš šio Žemės lopinėlio jis neišeis visą gyvenimą. Tas mažas dvimečio pasaulis jį sups visą laiką“, – jautriai ir vaizdingai išgyvenimus Filipinuose apibūdino Ieva.
Bet filipiniečiai geba susikurti šventę savo mažame pasaulyje. Pirmoje lapkričio pusėje Filipinuose viešėję Ieva ir Vytenis į Lietuvą grįžo pajutę Kalėdų dvasią: kaimo mokyklėlėse ten jau buvo papuoštos eglutės, vietiniai, išvydę baltaodžius keliautojus, linksmai šūkčiojo „Merry Christmas!“. Važiuojant pro kaimo bažnytėles bei kapinaites vilniečiams teko sutikti ir vis dar Vėlines mininčių gyventojų. Mirusiųjų pagerbimo dieną (kartais net ir savaitę po jos) filipiniečiai lanko kapines, prie antkapių, klausydamiesi muzikos, kuria jaukius lauželius, kepa, užkandžiauja, užgeria tauriu gėrimu.
Lietuviai taip pat pastebėjo, kad filipiniečiai yra aistringi krepšinio gerbėjai – žiūri per televiziją ir žaidžia patys. Prie kiekvienos, kad ir menkiausios, lūšnelės į dangų stiebiasi krepšinio lenta. Čia žaidžia vaikai, jaunuoliai ir suaugę vyrai. Visur, kur groja muzika, girdėti dainuojant karaokę – skalbiantis kieme, važiuojant autobusu į darbą, plukdant valtelę. „Visi ten nuostabiai dainuoja, pastebėjau, kad ten mažai raukšlėtų ar žilų, kad ir brandaus amžiaus, žmonių. Akivaizdu, filipiniečiai turi savo laimės paslaptį ir geba ją puoselėti, vertinti“, – šiltai apie svečios šalies žmones atsiliepė I. Paulauskaitė.
