Šią savaitę atsinaujinusios Izraelio ir palestiniečių taikos derybos gali tapti vienu iš nedaugelio stabilumo ženklų pastaruoju metu kunkuliuojančiame Artimųjų Rytų regione. Atsižvelgiant į dabartines aplinkybes, šios derybos turi potencialo išvesti šalis iš pastaruosius dvidešimt metų trunkančios aklavietės.
Po šešių vizitų pastaraisiais mėnesiais į Artimuosius Rytus bei diplomatinių pastangų įtikinti Izraelio premjerą Benjaminą Netanyahu ir palestiniečių prezidentą Mahmoudą Abbasą JAV valstybės sekretoriui Johnui F. Kerry liepos pabaigoje pagaliau pavyko žydų ir palestiniečių atstovus susodinti prie derybų stalo. Naujausias derybų raundas prasidėjo pirmadienio vakarą ir yra laikomas pirmuoju rimtesniu dviejų vyriausybių per pastaruosius trejus metus dialogu.
Po susitikimo Vašingtone su pagrindiniais abiem šalims atstovaujančiais derybininkais – Izraelio teisingumo ministre Tzipi Livni ir palestiniečių pasiuntiniu Saebu Erekatu – J. F. Kerry paskelbė, kad Izraelis ir palestiniečiai per artimiausias dvi savaites pradės oficialias taikos derybas, kurių tikslas – per devynis mėnesius pasiekti galutinį susitarimą pačiais jautriausiais klausimais. Tarp jų – ir nepriklausomos Palestinos valstybės įkūrimas.
Per pastarąjį dvidešimtmetį Izraelio ir palestiniečių konflikte pasiekta reikšmingų kompromisų: sutarta dėl Izraelio ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš 1967 m. okupuotų Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo teritorijų, leista įgyvendinti palestiniečių teisę į savivaldą įkuriant vietos valdžios organus bei organizuoti rinkimus. Užfiksuotas ne vienas bandymas pasiekti galutinį taikos susitarimą, tačiau juos sugriaudavo nesugebėjimas priimti abiem šalims palankaus sprendimo dėl aštriausių konflikto aspektų.
Sunkiausi sprendimai
Svarbiausi keturi klausimai, dėl kurių nesutaria žydai ir palestiniečiai, – sienos, Izraelio saugumas, Jeruzalė ir palestiniečių belaisviai. Teritorinio konflikto centre – 1967 m. Izraelio okupuoti Vakarų Krantas, Gaza ir Rytų Jeruzalė. Tiek žydai, tiek palestiniečiai šias teritorijas laiko savo istorinėmis žemėmis. Savo valstybę norintys įkurti palestiniečiai siekia, kad Izraelio teritorija susitrauktų iki 1967 m. sienų, o kitos būtų perduotos Palestinai. Bėda tai, jog per dešimtis metų izraelitai šiose žemėse įleido šaknis. Pavyzdžiui, Vakarų Krante žydų tautybės gyventojų per pastaruosius penkerius metus išaugo apie 20 proc. ir dabar siekia apie 350 tūkst.
Net ir išsprendus sienų klausimą, Izraelis nerimauja dėl savo saugumo pašonėje susikūrus dar vienai žydams priešiškai arabų valstybei. Nuogąstaudamas dėl galimų palestiniečių teroristų atakų ir grėsmės valstybingumui jis reikalauja tam tikrų saugumo garantijų bei palestiniečių pripažinimo, kad Izraelis išlieka žydų valstybe.
Ne mažiau sudėtingas ir Jeruzalės klausimas. Izraelis visą Jeruzalę laiko savo sostine, tačiau ir palestiniečiai rytinę jos dalį vertina kaip savo valstybės sostinę. Kompromisas šiuo klausimu priklauso nuo Izraelio, kuriam tektų atsisakyti Rytų Jeruzalės, kur įsikūrę apie 300 tūkst. žydų. Šis derybų aspektas – itin jautrus dar ir dėl to, kad susijęs su religiniais simboliais. Mat Jeruzalė – tiek judaizmo, tiek islamo relikvijų buveinė.
Dar vienas, ypač palestiniečiams, skaudus klausimas – palestiniečių belaisvių Izraelyje likimas. Pastarieji abiejų pusių traktuojami skirtingai: tautiečiams jie – kovai už valstybingumą pasiaukoję didvyriai, kuriuos būtina paleisti, o Izraelio akimis jie – teroristai.
Kompromiso paieškos
Anot JAV valstybės sekretoriaus J. F. Kerry, šiose derybose bus svarstomi visi minėti klausimai, o sprendimo sėkmė turėtų privesti prie ilgalaikės taikos. Tiesa, vienas jų pradėtas spręsti dar iki derybų pradžios. Palestiniečiams atsisakius leistis į kalbas su žydais, kol bus paleisti palestiniečių kaliniai, B. Netanyahu paskatino Izraelio valdžią patvirtinti 104 kalinių paleidimą.
Taip pat palestiniečiai reikalavo Izraelio sustabdyti žydų gyvenviečių okupuotose teritorijose kūrimą arba 1967 m. sienas pripažinti kaip Palestinos sienų demarkacijos atskaitos tašką. Izraeliui sutikus dėl pastarojo aspekto, JAV atstovai patikino palestiniečius, jog derybose dėl teritorijos bus remiamasi 1967 m. sienomis.
Palestiniečiai taip pat sutiko padaryti nuolaidų, iš kurių svarbiausia – leidimas Izraeliui prisijungti kai kurias tankiai žydų apgyventas teritorijas okupuotose žemėse ir už tai palestiniečiams skirti kitų šalies teritorijos plotų. Izraelis su tokiais teritoriniais mainais sutinka.
Sėkmės rodikliai
Nepaisant minėto progreso Artimųjų Rytų taikos procese, nemažai stebėtojų, atsižvelgdami į nevykusią ankstesnę Izraelio ir palestiniečių dialogo patirtį, linkę abejoti naujausių derybų sėkme. Visgi, derybų iniciatoriaus J. F. Kerry bei abiejų besiderančių šalių atstovų retorika ir kai kurios aplinkybės suteikia bent dalelę optimizmo.
Pirmiausia, šįkart izraelitų ir palestiniečių deryboms būdingas ypatingas konfidencialumas, kuris yra beprecedentis Artimųjų Rytų derybų istorijoje. Kaip teigė JAV valstybės sekretorius, „vienintelis pranešimas, kurį išgirsite apie derybas, yra tas, kurį ką tik padariau, ir aš vienintelis pagal susitarimą esu įgaliotas viešai komentuoti apie vykstantį dialogą“. Pasak ekspertų, tokia tyla derybose atspindi rimtą šalių nusiteikimą rasti sprendimą.
Antra, teigiamu ženklu laikomas Izraelio ministro pirmininko sprendimas paleisti palestiniečių belaisvius. Pastarasis B. Netanyahu žingsnis buvo priešiškai palydėtas tiek kolegų valdžioje, kurie tai tapatino su teroristų paleidimu, tiek šalies visuomenės, nepasitenkinimą pademonstravusios protestais. Nepopuliarus premjero sprendimas atskleidžia vyriausybės vadovo pragmatiškumą ir atsakingą požiūrį į derybų procesą. „Ši akimirka man nelengva, – pranešime visuomenei teigė B. Netanyahu. – Bet kartais tenka priimti sudėtingus sprendimus dėl šalies gerovės ir šis yra vienas tokių.“
Be pagirtino žydų ryžto derėtis, neverta pamiršti ir ne mažiau reikšmingos palestiniečių pozicijos. Anot šios pusės lyderių, niekas nelaimės daugiau iš būsimų derybų nei patys palestiniečiai. Sėkmės atveju jie pagaliau gali įgyvendinti savo valstybingumo siekį. Be to, atsižvelgiant į vis augantį žydų įsitvirtinimą Izraelio okupuotose teritorijose, manoma, kad šis derybų raundas gali būti paskutinė galimybė susitarti.
Deryboms gali sutrukdyti pačių palestiniečių susiskaldymas. Mat pastariesiems atstovauja dvi grupės. Pirmoji – nuosaikesni, Vakarų palaikomi palestiniečiai, kurie ir atstovauja tautos interesams šiame derybų su Izraeliu procese. Kita – islamistų ekstremistinė organizacija „Hamas“, siekianti įkurti islamišką valstybę visoje istorinėje Palestinos žemėje, todėl pasmerkusi bet kokį dialogą su izraelitais. Pastarieji linkę pasitelkti prievartą, ypač teroristinius metodus, kuriais gali bandyti užkirsti kelią taikos procesui.
Kai kurie kritikai šiose derybose įžvelgia ir Izraelio manipuliavimo galimybę. Mat palestiniečių kaliniai bus paleisti ne visi iš karto, o pamažu, atsižvelgiant į derybų eigą, o tai gali suteikti žydams progą kalinius grąžinti tik palestiniečiams įgyvendinus jų iškeltus reikalavimus.
Ateities scenarijai
Priklausomai nuo šalių elgesio būsimose derybose galimi skirtingi scenarijai. Derybų sėkmės atveju Izraelis, ko gero, prarastų dalį okupuotų teritorijų ir pasiliktų tik tankiausiai žydų apgyventas vietoves, taip pat atsisakytų dalies Jeruzalės miesto kontrolės. Tai gali sukelti dalies izraelitų pasipriešinimą ir iššūkį šalies valdžios stabilumui bei B. Netanyahu autoritetui, tačiau prisidėtų prie ilgalaikės taikos, kuri šiuo metu būtų itin naudinga Izraeliui, apsuptam konfliktų kamuojamų arabų valstybių.
Antras variantas – derybų nesėkmės atveju Izraelis išlaikytų status quo ir toliau pasiliktų apgyventas okupuotas teritorijas. Tai užkirstų kelią bet kokiam susitarimui ateityje bei paskatintų Izraelio tarptautinę izoliaciją. Bet kuriuo atveju, dabar belieka laukti ir tikėtis pragmatiškų lyderių sprendimų.
