Žiūrovų daugėja, arklių mažėja
Penktadienį į Miežiškių seniūniją, Dvarininkų kaimą, žmonės
traukė brikomis, vežimais ir jodami ant arklių.
Kresnu, įmitusiu žemaituku kinkytu vežimu atidundėjo tuntas
čigonių. Žmonių su savimi tempiami ožiai niršo skubinami ir bliovė ant visos
apylinkės.
Galiausiai pasiekę susirinkimo vietą barzdotieji aprimo ir
kramsnodami žolę stebėjo, ką išdarinėja žmonės ir arkliai.
Šiltą ir saulėtą pavakarę Dvarininkuose vyko Miežiškių kultūros
centro organizuojama tradicinė teatralizuota arklių ganymo šventė naktigonė.
Šiemet – dešimtoji, sutraukusi nemažą būrį rajono ir miesto gyventojų.
Paglostyti arklį, pamatyti, kaip jam pakeičiamos pasagos, kaip
nugremžiama išpjova kanopoje, kaip ištraukiamos pasagvinės, drožiama kanopa ir
prikalama nauja pasaga, šiais laikais maga ne tik miesto žmogui. Ir dažnas kaimo
gyventojas mažai teturi progų patirti, kaip reikia su arkliu elgtis.
Dar mažiau yra žinančiųjų, kaip arklius ganydavo mūsų
protėviai.
Bėgant laikui mūsų kaimuose arkliai darosi retenybė. Stambūs
ūkininkai jau seniai persėdo į modernius traktorius, o mažažemiams laikyti
arklius nebeapsimoka.
Šventės įkvėpėjas ir jos siela vietos gyventojas Valentinas
Rapšys į jubiliejinę šventę atjojo savo vienintele 14 metų sulaukusia kumele.
Ankstesnėse naktigonėse jis dalyvaudavo su savo 8–9 ristūnais.
Dabar vyras teturi tik vieną arklį. Pasak jo, arklių atsisakyti privertė
pasikeitusios aplinkybės.
„Žemę išnuomojau, pats įsikinkiau į valdišką darbą. Pasidarė
sunku išlaikyti daug arklių, teko juos išparduoti“,– pasakojo vyras. Tiesa,
ristūnų mylėtojas išsitarė neištversiąs artimiausiu metu nenusipirkęs dar vieno
arklio.
Tą penktadienį Dvarininkuose naktinėjo iš viso 9 arkliai ir
trys kumeliukai. Miežiškių seniūnijoje esančių dviejų žirgynų savininkės Daiva
Sargautienė ir Renata Mikelionienė į šventę atsivedė savuosius žirgus.
Pastaraisiais jodinėję raiteliai tikino, kad nėra didesnio malonumo, kaip
skrieti ant žirgo švilpiant vėjui.
Iš darbinių tampa pramoginiais
Į naktigonę aplinkinių kaimų gyventojų suvesti arkliai žirgams
nusileido grakštumu, bet grožiu, ko gero, galėjo varžytis. Šeimininkų
išpuoselėti, blizgančiais šonais, iššukuotomis uodegomis, papuošti „kokardomis“.
„Ir pasakyk, kad kaimo arklių duona sunki“,– kraipė galvas
miestiečiai.
Miežiškių seniūnas Albinas Jacevičius patikino, kad iš tiesų
šių laikų ristūnų, palyginus su Smetonos laikų kaimo arkliu, gyvenimas skiriasi
kaip diena ir naktis.
„Dabar laikantieji arklius su jais daržą suaria, o paskui ilgai
atsiprašinėja“,– vaizdžiai aiškino seniūnas.
Pasak A.Jacevičiaus, šiais laikais žmonės arklius laiko labiau
iš meilės šiems gyvūnams, pramogai nei darbui. Arklių šeimininkai nė minties
neprisileidžia, kad galėtų arklį nuvaryti nuo kojų, kaip darydavo jų seneliai ar
proseneliai.
Naktigonėje „bričkas“ su keleiviais traukiančius sveikata ir
energija trykštančius ristūnus vadeliotojams teko vis pristabdyti, kad
įsismarkavę nepasileistų stačia galva per pievas.
Brikose sėdintiems ir iš džiaugsmo dėl neįprastos atrakcijos
spirgantiems vaikams akivaizdžiai norėjosi patirti ekstremalių išbandymų, bet,
va, suaugusiesiems atrodė kitaip.
Ir maži, ir dideli aktyviai įsitraukė į trijų kumeliukų
krikštynas. Jiems vardai buvo galvojami pagal pirmąsias jų tėvų varda raides. Iš
visų pasiūlytų vardų kumelytei buvo išrinktas Pikolinos, o kumeliukams – Putino
ir Persėjo vardai.
Mažųjų arkliukų krikštatėviai įsipareigojo kasmet juos
aplankyti su maišu avižų.
Ožiai – arklių ligų profilaktikai
V.Rapšys, paklaustas, kodėl nė viena šventė neapsieina be ožių,
tik išpūtė iš nuostabos akis.
„Tai kaipgi be jų? Ožiai arklidėse laikomi tam, kad arkliai
nesirgtų kvėpavimų takų ligomis. Ožio kvapas veikia kaip dezinfekuojanti
medžiaga. Panašiai kaip mus česnakas“, – paaiškino žinovas.
Daugelis nuolatinių naktigonių lankytojų gerai pamena dabar jau
amžinatilsį pono Valentino didžiulį ožį su įspūdinga barzda. Būdavo, kad
šventėje atsipalaidavęs gyvulys, ant žemės susiradęs kieno neatsargiai numestą
nuorūką, užsitraukdavo dūmą.
V.Rapšys neišdavė, ar ožio žalingi įpročiai turėjo įtakos jo
gyvenimo trukmei.
Tuo tarpu žirgyno savininkė D.Sargautienė, tempdama
besi-spyriojantį savo ožį arčiau aikštės, kur grojo kaimo kapelos ir dainavo
žmonės, tikino, kad užsispyrimas – vienintelė gyvūno yda.
Į šventę tarsi viesulas dviem vežimais įsiveržę čigonai –
persirengę kultūros centro darbuotojai atsivežė ne tik gerą nuotaiką, bet ir
velnio lašų, kurie kaipmat atrišo liežuvius net tyliausiems, o droviausius
privertė kartu su visais traukti liaudies dainas.
Velžyje gyvenantis kalvis Saulius Kronis atsivežė įspūdingas
senovines dumples ir rodė, kaip senovėje kalviai arkliams kaldavo pasagas.
Norintieji šventėje galėjo įsigyti kaubojiškų skrybėlių, bet, rodos, ne itin
jomis domėjosi.
Plačiau skaitykite 2010 m. birželio 21 d. „Sekundėje“.
Inga SMALSKIENĖ
R.Andrijausko nuotr. Myli. Dešimt metų
organizuojama naktigonės šventė kasmet sutraukia vis daugiau žmonių.
