Bibliografine retenybe vadintinas leidinys atveria ne tik pastatų, bet ir gyvenimo kronikas.
Kelerius metus viena akimi nuolat sekdama architektų cecho gyvenimą, sužinojusi, kad rudenį laikinojoje sostinėje vyks pirmasis Kauno architektūros festivalis (žaviu trumpiniu KAF’e), nuoširdžiai džiūgavau. Labiausiai dėl festivalio rengėjų dėmesio Kauno tarpukario architektūrai: to paties pavadinimo parodos ir architektūros albumo. Dabar tenka kiek gailėtis, kad per darbus taip ir nepavyko aplankyti parodos, tačiau ant stalo gulintis neabejotinai bibliografine retenybe (tiražas vos 600 vienetų) tampantis albumas kompensuoja tąjį parodos praradimą ir patenkina žavesio mylimiausiai Kauno daliai raišką.
Banalu, bet nesu pirma ir paskutinė, sakanti, kad bene didžiausias šio miesto grožio objektas yra būtent pastarieji statiniai. Ne kartą esu girdėjusi, ir albume tai pakartojama, kad Vilnius turi baroką, o Kaunas – tarpukario modernizmą. Viskas teisinga ir nekvestionuojama. Tad lieka tik pasvarstyti, ką mums sako pastatai ir kodėl jų netolimos, šimtametės, kalbos reikia klausyti ir XXI a.?
Norėtųsi pradėti nuo fakto, kad šis leidinys – pirmasis, skirtas tarpukario modernizmo architektūrai pristatyti. (Galima virkauti, kodėl tik dabar, bet aš renkuosi džiaugtis, kad pagaliau ir dabar.) Knygą sudaro įvadiniai ir temai suvokti svarbūs Gintaro Balčyčio, Egidijaus Aleksandravičiaus ir Jolitos Kančienės tekstai, ryškinantys skirtingas objekto istorinių ir laiko realijų suvokimo koordinates (iš jų duomenų gausa ir iki šiol man nežinotais faktais išskiriu, nieku gyvu nenurašydama kitų, architektūros istorikės J. Kančienės glaustą, bet informatyvią Kauno miesto ir jo architektūros raidos istoriją).
Šių tekstų palydėti knygos žiūrovui pavieniui ima rodytis ir prisistatyti 83 tarpukario pastatai – 42 visuomeniniai, 41 gyvenamasis. Kiekvieno statinio nuotraukas palydi J. Kančienės sudarytas istorinis aprašas, nurodantis svarbiausius punktus: vardas anuomet ir dabar, adresas, metai, architektas, stilius (pastaruoju punktu itin džiaugiuosi, nes nesu įgudusi stilių žinovė, todėl tai puiki proga mokytis atpažinti ir skirti). Neretai greta aprašo pateikiami ir pastatų brėžiniai ar išskirtinių detalių fotografijos. Beje, apie jas: veik visos knygos nuotraukos – nespalvotos. Maniausi, kad tai meninės koncepcijos dalis, bet, pasirodo, priežastis kur kas gyvenimiškesnė: didžioji dalis pastatų ganėtinai nušiurę, tad nespalvota realybė šiek tiek slepia esamą situaciją, bet sykiu ir sąmoningai (s)kelia diskusijas bei klausimus, kaip išsaugoti šiuos pastatus, kaip rekonstruoti ir pan.?
Ganant akis po šį albumą kaip niekad ryškėja žinojimas, kad tai ne tik pastatų ir lietuviškosios architektūros mokyklos istorija, bet ir kadaise buvusio gyvenimo kronikos, žadinančios vaizduotę, kaip tuomet būta, gyventa, kas mąstyta, skaityta, žiūrėta, galiausiai, kuo rengtasi ar kvėpintasi. Ir kvapą gniaužia pagalvojus, kad tai trumpo laiko vaisius, sunokęs per laisvos Lietuvos dvidešimtmetį, rėmintą dviejų pasaulinių karų, bet buvusį greito, gyvo, teisingo ir kokybiško sąmoningumo bei kultūros laiku, kuris leido Lietuvai sparčiai prisivyti tuometę Europą. Viliuosi, kad įdėmus architektų žvilgsnis į tarpukario Kauną bus tik vienas iš daugybės kitų. Juk turime sąmoningumo ir nesame naivūs manyti, kad ši knyga – tik pastatų dokumentacija ir architektūros istorijos liudijimas.
