Derėtis į Nigeriją buvo pasiųstas „JP architektūra“ architektas Lukas Narutis
Lietuvių specialistai jau dirba Pietų Amerikoje, bando įsitvirtinti Afrikoje.
Kai trūksta darbų Lietuvoje, jų tenka dairytis svetur. Ten, kur europiečiai paprastai keliauja su turistine viza, garsiausi lietuvių architektai pastaruoju metu vyksta darbo reikalais. Jų maršrutuose – Venesuela Pietų Amerikoje, Nigerija ir Libija Afrikoje, taip pat kitos egzotiškos šalys.
Jei prieš keletą metų kas nors būtų pasakęs, kad žymūs Lietuvos architektai įgyvendins savo projektus šiose tolimose šalyse, tai, ko gera, būtų buvę palaikyta pokštu. Tačiau užklupęs sunkmetis ir darbų stygius visus privertė tapti rimtus. Būtent tokiais rimtais veidais dabar aptariami anuomet sunkiai įsivaizduoti projektai.
Vilnietis architektas Remigijus Bimba ir jo vadovaujamas biuras neseniai įgyvendino didelį užsakymą, gautą iš Venesuelos. Šioje Pietų Amerikos šalyje, į kurią labiau pasiturintys vyksta poilsiauti, R. Bimbos biuras suprojektavo didelį socialinio būsto namų kvartalą. Jis dabar statomas maždaug 100 km nuo Venesuelos sostinės Karakaso, šio objekto statybų vertė – apie 1 milijardą litų.
Kaip lietuvių architektai „nugriebė“ tokį projektą už Atlanto? Padėjo ryšiai Baltarusijoje, mat ši šalis bičiuliaujasi su kita Vakarų pasauliui priešiška valstybe – Venesuela. Prieš tai vilniečių architektų komanda projektavo prestižinį 12 pastatų komercinės ir gyvenamosios paskirties kompleksą Baltarusijos sostinėje Minske. Lietuvių darbu baltarusiai liko patenkinti, tad buvo užmegzta ryšių valdžios sektoriuje.
Kadangi autokratiškosios Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ir jo aplinka gerai sutaria su kitos panašiu principu valdomos valstybės – Venesuelos prezidentu Hugo Chávezu ir jo valdžios aparatu, netrukus Pietų Amerikoje pasklido žinia, kad štai yra lietuvių architektų komanda, galinti įgyvendinti ambicingą projektą. Kodėl baltarusiai nerekomendavo savo šalies architektų? R. Bimba tvirtina, kad šioje valstybėje architektūros lygis yra kur kas žemesnis nei Lietuvoje, ten nėra kvalifikuotų specialistų.
Kartu su lietuviais prie H. Chávezo sumanyto milžiniškos apimties socialinio būsto statybų projekto darbavosi draugiškų Venesuelai valstybių atstovai – kinai, Irano architektai ir statybininkai.
Vilnietis architektas R. Bimba, paklaustas, ar projektas Venesueloje buvo išskirtinai pelningas, tvirtino, kad buvo atsiskaityta pagal tarptautinėje rinkoje galiojančius įkainius. Esą projektas nebuvo kur kas finansiškai naudingesnis nei tie, kuriuos biuras rengė Lietuvoje. Tačiau atlikti darbai leido savo komandoje išlaikyti geriausius darbuotojus. Mat Lietuvoje R. Bimbos architektų biurui, palyginti su ekonomikos pakilimo laikotarpiu, darbo sumažėjo daugiau nei perpus.
„Tikimės, kad iš Venesuelos ir ateityje dar gausime užsakymų – šioje šalyje kas pasakyta, tas ir daroma. Beje, visai kitokia situacija Baltarusijoje: čia rinka didelė, tačiau nėra jokios tvarkos“, – teigė architektas.
Artimiausiuose R. Bimbos planuose numatytos žvalgybos Katare, sulaukta pasiūlymų įgyvendinti kelis projektus Maskvoje.
Pajėgas nukreipė į Nigeriją
Architekto, garsios grupės „Antis“ lyderio Algirdo Kaušpėdo verslui ekonomikos krizė kirto skaudžiau. Pernai bankrutavo jo valdomos nekilnojamojo turto objektų projektavimo ir statybos bendrovės „Jungtinės pajėgos“ dukterinė įmonė „JP Haus“, kuri vertėsi modulinių namų gamyba, eksportavo juos į Norvegiją.
Bankroto procesas iš A. Kaušpėdo išsunkė daug jėgų, tačiau neatėmė tikėjimo ir entuziazmo ieškoti naujų rinkų. Jo biuro specialistai jau kurį laiką žvalgosi darbų daugiausia gyventojų (apie 150 milijonų) turinčioje Afrikos valstybėje Nigerijoje. A. Kaušpėdas tikisi, kad dar šiemet bus matyti pirmieji darbo rezultatai – vienas iš tarptautinių investicijų fondų šios Vakarų Afrikos valstybės sostinėje Abudžoje planuoja 150 tūkst. kv. metrų ploto kvartalo statybas. A. Kaušpėdo įmonė „Jungtinės pajėgos“ pasirengusi suprojektuoti šį daugiafunkcį kompleksą.
Anot garsaus architekto, Nigerija ir apskritai visas Afrikos žemynas yra nepelnytai demonizuojamas. Iškalbingas faktas – Nigerija pagal gyventojų skaičių netgi lenkia Rusiją, tad šios Afrikos valstybės rinka yra iš tiesų įdomi ir perspektyvi. A. Kaušpėdas dabartinę situaciją Nigerijoje lygina su Lietuva 1990 m. – šalis stovi ant permainų slenksčio.
Pavyzdžiui, Abudža, kurioje planuojami darbai, yra labai jaunas miestas. Nigerijos sostine jis oficialiai pripažintas tik 1991 metais. Tad erdvės kurti yra pakankamai. „Jungtinės pajėgos“ Nigerijoje žada rengti naujus miestų planus, jų infrastruktūrą. Jei bus poreikis, imsis ir mažesnės apimties projektų.
Bene svarbiausia Afrikos žemyne – užmegzti ir palaikyti glaudžius ryšius su vietos valdžia. Tačiau reikia ir šio to daugiau. A. Kaušpėdo partneriai prie derybų stalo susitinka ne tik su vietos verslininkais, skirtingų Nigerijos valstijų gubernatoriais, bet ir su religinių konfesijų atstovais. Tokia šios šalies specifika.
„Ateidamas dirbti į tokią rinką kaip Nigerijos, pirmiausia privalai įrodyti, kad esi naudingas“, – sako A. Kaušpėdas.
Architektas pripažįsta, kad Afrikoje dairosi daug užsienio projektuotojų, verslininkų, taigi konkurencija yra agresyvi. Tačiau esą daug kam nepakanka kantrybės, mat nigeriečiai nelinkę skubiai priimti sprendimų.
Anot A. Kaušpėdo, svarbiausi lietuvių pranašumai šioje svečioje rinkoje yra tokie, kad mūsiškiai gali dirbti dideliu tempu, be to, galime pasiūlyti mažesnę kainą. A. Kaušpėdo architektų pajėgos šiuo metu aktyviausiai derasi dėl darbų sostinėje Abudžoje ir didžiausiame Nigerijos mieste Lagose.
Nors ši Afrikos valstybė nėra saugiausia vieta gyventi ir dirbti (tarkime, Lagose baltiesiems nerekomenduojama pasirodyti be vietos gyventojo palydos), bet A. Kaušpėdas nusiteikęs optimistiškai. Esą Lietuvoje šiuo metu architektams vis viena nėra ką veikti – verslas verslui nieko apčiuopiama nesukuria, o darbų kainos dempinguojamos.
Motyvacijos pakaktų
Netiesiogiai Afrikoje žvalgosi ir kitas garsus Lietuvos architektas Rolandas Palekas. Jis taip pat pritaria minčiai, kad Lietuvoje esamais darbais sotus nebūsi. Architektas savo partneriams davė sutikimą publikuoti anksčiau jo sukurtų darbų eskizus Šiaurės Afrikos šalyje Libijoje.
„Kol kas čia tik tokie pasvarstymai. Aišku, jei prireiktų ten dirbti, motyvacijos tikrai pakaktų“, – teigė R. Palekas.
R. Paleko ARCH studija turi nemenką įdirbį Skandinavijoje, Baltijos šalyse. Prieš keletą metų šios architektų studijos sukurtas Asplundo bibliotekos Stokholme rekonstrukcijos projektas tarptautinio konkurso metu nurungė daugiau nei 1 000 konkurentų ir pelnė prizinę 3-iąją vietą. Po to buvo prabilta apie šiuolaikinės Lietuvos architektūros atgimimą ir tai vertinta kaip įrodymas, kad lietuvių architektūros kūrėjai gali konkuruoti aukščiausiu lygiu.
Tačiau dabar R. Palekas konstatuoja, kad konkursai Skandinavijoje, kuriuose buvo sėkmingai pasirodyta, konkrečių dividendų neatnešė. Lietuvoje sustojus statyboms, ARCH studijai išsilaikyti padeda anksčiau pradėti tęstiniai projektai. Tarp jų – parodų rūmų „Litexpo“ plėtra, projektai Vilniaus universitete, kituose visuomeniniuose ir kultūros objektuose.
„Be darbo nesėdime, užsiimti turime kuo. Tačiau materialioji pusė – nekokia. Užsakovai po truputį atiduoda skolas“, – sakė architektas.
Per daug specialistų
Lietuvos architektų sąjungos (LAS) vadovas Gintautas Blažiūnas pareiškė, kad mūsų šalyje šiuo metu architektams darbo nėra. Nepaisant to, kasmet aukštosios šalies mokyklos parengia apie 150 naujų kvalifikuotų architektų ir projektuotojų.
Jaunuolių viltys įsidarbinti Lietuvoje pagal specialybę – itin menkos. Anot LAS vadovo, tai puikiai žino Švietimo ir mokslo (ŠMM) ministerijos atstovai. Bet būtinų reformų nesiima.
G. Blažiūno teigimu, sovietmečiu, kai Lietuvoje statybų tempas buvo didelis, kasmet į darbo rinkos katilą patekdavo apie 70 naujų specialistų. LAS vadovas nemano, kad per artimiausius keletą metų statybos pastebimai pagyvės. Todėl jaunųjų architektų skaičių būtų racionalu sumažinti bent tris kartus – iki 50.
LAS atstovas sako, kad mūsų šalies architektams teikiama visa prieinama informacija apie vykstančius tarptautinius konkursus. Tiesa, pats LAS vadovas G. Blažiūnas įsitikinęs, jog šiuo metu lietuvių architektams lengviausia būtų rasti darbo buvusios Sovietų Sąjungos bloko valstybėse. Esą Rusijoje, Baltarusijoje ar Kazachstane mūsų šalies architektai vertinami kaip Vakarų architektūros mokyklos atstovai, kurių darbų kokybė – aukšta, o įkainiai – palyginti nedideli.
