Knygoje „Marcelijaus margučiai“ įamžinta įspūdinga M. Martinaičio skutinėtų margučių kolekcija.
40 metų, per kuriuos kasmet išskutinėjama apie 50 margučių. Tokia poeto Marcelijaus Martinaičio velykinė aritmetika. Kas lieka už šių skaičių? Niekada nesikartojantys raštai, meditatyvi būsena ir nežinia iš kur gimstantys ornamentai.
Apie tai šią savaitę M. Martinaitis kalbėjo Lietuvos rašytojų sąjungoje, kur vyko jo knygos-albumo „Marcelijaus margučiai: Velykos su Marcelijumi Martinaičiu“ sutiktuvės.
Albume įamžinta didžiulė poeto skutinėtų margučių kolekcija, kurią leidinyje papildo velykinių atvirukų rinkinys bei trumpi poeto tekstai apie savo vaikystės šv. Velykas, šventės prasmę ir patį skutinėjimo procesą.
Poetas teigė niekada neskutinėjantis dviejų kiaušinių visiškai vienodai. Tačiau tai – veikiau ne pastangų rezultatas, bet nevalingas pasirinkimas.
„Aš negalvoju, ką reiškia tie ženklai. Juos diktuoja forma, kai rankose jaučiu kiaušinį. Raštai atsiranda savaime. Matyt, yra kažkokia archetipinė atmintis“, – svarstė poetas.
Būseną, kuri apima skutinėjant margučius, M. Martinaitis palygino su pojūčiais, kurie apima rašant eilėraščius. „Ištinka toks galvojimas be minčių. Negaliu sakyti, kad tai labai skiriasi nuo eilėraščių rašymo. Juk rašydamas irgi nematai raidžių, nematai žodžių, kurie dėliojasi“, – sakė M. Martinaitis.
Skutinėtais margučiais M. Martinaitis susidomėjo dar vaikystėje, pamatęs, kaip tai daro jo dėdienė. Tačiau pirmieji bandymai jam nebuvo sėkmingi. Vėl į margučių skutinėjimą M. Martinaitis įsitraukė tik kur kas vėliau, gavęs specialius rėžtukus, kuriuos dirbdami naudoja grafikai.
M. Martinaitis yra sukaupęs didžiulę savo skutinėtų margučių kolekciją, kurioje seniausias egzempliorius yra maždaug 1976 m. jo skutinėtas margutis. Tačiau savo rankomis margintais kiaušiniais prieš šv. Velykas poetas apdalindavo ir draugus. Pabartas šviesios atminties aktoriaus Laimono Noreikos, kad šis neatsimena, kada jam M. Martinatis kokį margutį dovanojo, ėmė išskutinėti ir metus bei savo inicialus.
Poetas prisiminė, kad net sovietmečiu prieš Velykas eidamas į darbą kišenėn įsidėdavo margučių, kuriuos dovanodavo kolegoms. „Pamatydavau, kaip tas dovanotas margutis žmogui atverdavo jo vaikystės prisiminimus“, – teigė M. Martinaitis.
„Visi prisimename laiką, kai M. Martinaičio poezijoje atsirado sakralinis lygmuo, toks pats poezijos skaitymo būdas. Ir pats jis labiausiai iš visų lietuvių poetų panašus į Rūpintojėlį“, – juokavo knygos sutiktuvių vakarą vedęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
M. Martinaitis prisiminė, kad ir „anais laikais“ buvo rašomi religiniai eilėraščiai, kurių potekstės cenzoriai nesuprasdavo. „Durna cenzūra būdavo“, – pareiškė M. Martinaitis, prieš skaitydamas eilėraštį „Prisiminimas“.
Prisiminimas (Paserbenty giedant mojavas)
I
Tikiu kvepiantį Dievą
iš tavo maldaknygės
iškritusiam paveikslėly.
II
Tikiu gėles koplytėlėj,
tikiu raides, įrašytas
po giesmyno gaidom.
III
Tikiu tėvą ir motiną
Šventosios Šeimynos paveiksle,
pasmilkytus žolelėm.
IV
Tikiu mergaičių giedojimą,
tavo balse
tikiu Jo pervertą širdį.
V
Tikiu tavo kaktą ir lūpas,
tavo sudėtas rankas,
kurių dar niekam nepraskleidei.
VI
Tikiu niekieno neliestą Dievą
medalikėlyje
prie pilnėjančios tavo krūtinės.
VII
Tikiu įgimtą nuodėmę
tai gražiausia, kas žemėje
mudviem yra dovanota.
