V. Klyvienė.
Graikijos skolų problemų sprendimas vis dar toli nuo finalo. Didžiausias rūpestis išlieka dėl nemokumo užkrato paplitimo po visas vadinamosios periferinės Europos rinkas, o tai būtų rimta grėsmė visos Europos Sąjungos bankinei sistemai. Šiuo metu nerimaujama dėl Italijos. Ar pagrįstai?
Italija turi didžiulę valstybinio sektoriaus skolą, kuri kelia nemenką rinkų susirūpinimą šios šalies fiskaliniu tvarumu ir galimybe sumokėti skolas. Pajamingumo skirtumas tarp šios šalies ilgalaikių (10 metų) valstybės ir identiškų Vokietijos obligacijų liepos 20 d. sudarė 330 bazinių punktų. Vis dėlto yra nemažai argumentų, kodėl mes galime teigti, kad Italijos problemų mastas neprilygsta Graikijai. Šiuo atveju turėtų būti vertinama ir privataus sektoriaus finansinė padėtis, atverianti visai kitokį vaizdą – Italijos situacija daugeliu atžvilgiu skiriasi nuo skolų kamuojamos Graikijos.
Namų ūkių grynojo finansinio ir nefinansinio turto duomenys rodo, kad Italijos namų ūkiai yra labai turtingi. Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos pateikiama informacija, disponuojamosios namų ūkio pajamos Italijoje yra didesnės nei Vokietijoje, Prancūzijoje, Japonijoje ir JAV. Akivaizdu, kad turtingas privatus sektorius didina valdžios galimybes sumažinti deficitą ir valstybės skolą vykdant ribojančią fiskalinę politiką – mažinant išlaidas, plečiant mokestinę bazę, didinant mokesčių tarifus ar privatizuojant valstybės turtą.
Kitas aspektas – pakankamai aukštas Italijos namų ūkių bruto taupymo rodiklis. Nors namų ūkių taupymo lygis, skaičiuojamas nuo disponuojamųjų pajamų, Italijoje sumažėjo nuo 15 proc. prieš krizę iki 12 proc. 2010 m., jis vis tiek išliko ženkliai didesnis nei 9,5 proc. norma, pasiekta Portugalijoje. Taigi, finansiškai stiprūs Italijos namų ūkiai gali investuoti į valstybės skolos vertybinius popierius, kas sunkiais laikais laikoma pranašumu. Šiuo metu vietiniai investuotojai turi apie 53 proc. visų Italijos vyriausybės obligacijų, tuo tarpu Graikijoje ši dalis sudaro 35 proc., Portugalijoje – tik 25 proc.
Be to, valstybės finansų būklė Italijoje yra žymiai palankesnė nei kitose „periferinėse“ Europos ekonomikose. Nors biudžeto deficitas Italijoje ir išaugo, tačiau jis niekada neviršijo 6 proc. BVP. 2010 m. Italijos deficitas sudarė 4,6 proc. BVP – beveik perpus mažiau nei Ispanijoje ir Portugalijoje, jau nekalbant apie Graikiją ar Airiją. Graikijoje bei Portugalijoje deficitas buvo didelis net ir pakilimo metais – dėl to valstybės skola didėjo. Tuo tarpu Italijos skolos lygis 1994 m. pasiekė 122 proc. BVP, bet netapo netvariu. Priešingai – jis palaipsniui mažėjo iki ekonominės krizės pradžios.
Visgi kodėl rizikos lygis investuojant į Italijos skolą yra išaugęs, o šios šalies fiskalinės problemos linksniuojamos kartu su Graikijos ar Portugalijos? Euro zonoje Italija turi ne tik vieną didžiausių ekonomikų, bet ir atitinkamai dideles skolas – Italijos valstybės skola sudaro apie 20 proc. visų euro zonos valstybių skolų, tuo tarpu Graikijos valstybės – apie 3 proc., Portugalijos – apie 2 proc. Tokia situacija skatina susirūpinti Italijos valstybės skolų ir finansų tvarumu, tačiau nereikia pamiršti, kad Italija jau buvo suvaldžiusi savo skolą ir tikėtina, kad stabilizavus padėtį finansų rinkose investuotojų pasitikėjimas šia ekonomika sugrįžtų, o tai vargiai yra įmanoma Graikijos atveju.
____________________
Violeta Klyvienė yra „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims
