A. Laurinavičius.
Pastaruoju metu dažnai diskutuojama, ar iš tiesų būtent Kinijai priklauso XXI amžius, kokia tikimybė, kad ekonomistai klysta, ir kiek tikslios jų prognozės, o gal jau pradėti mokytis kinų kalbos?
Tačiau tokiose diskusijose lieka nepastebėtas pats svarbiausias klausimas: kas pasikeis, jei Kinija (jau artimiausiu metu) taps didžiausia pasaulio ekonomika? Ar šį kartą pasekmės bus pasaulinės? Nes vieną kartą Kinija jau buvo didžiausia ekonomika pasaulyje – 1820 m. Kinija su 36 proc. pasaulio gyventojų sukurdavo maždaug trečdalį pasaulio bendrojo vidaus produkto (palyginimui: šiandien Kinijoje gyvena 20 proc. pasaulio gyventojų ir jie sukuria vos 5 proc. pasaulinio produkto), tačiau tą kartą „užkariauti pasaulio“ jai nepavyko.
Taip, Kinija mums davė kompasą, popierių, spausdinimą ir paraką, na, gal dar kelias smulkmenas, tačiau visa tai įvyko prieš vieną-du tūkstančius metų, o XIX a. pirmoje pusėje, kai Kinija buvo didžiausia pasaulio ekonomika, daug didesnę įtaką turėjo gerokai mažesnės valstybės (tiek ekonomiškai, tiek gyventojų skaičiumi), tokios kaip Didžioji Britanija, Prancūzija ar net Olandija.
Vadinasi, norint „užkariauti pasaulį“ (net ir ekonomine prasme), vien būti didžiausia pasaulio ekonomika nepakanka, reikia dar kažko daugiau. Todėl svarbiausia ne tai, kokio dydžio bus Kinijos ekonomika XXI a., o tai, ką Kinija, kaip šalis, sugebės pasiūlyti pasauliui. Ir kokiomis priemonėmis. Tai ir yra tas „kažkas“, kuo didžiausia pasaulio ekonomika skiriasi nuo svarbiausios. Kalbant apie tai, ką Kinija galėtų pasiūlyti, bent jau kol kas pasirinkimas atrodo labai ribotas: masinė prekių gamyba? Išrasta H. Fordo dar XX a. pr. „Stabili“ vienpartinė politinė sistema? Išrasta tuo pačiu metu, kai H. Fordas automatizavo savo gamybinę liniją, tik kitoje Atlanto pusėje. (Pritaikyta pas mus.) O kas naujo? Kokia vertybių sistema, kuri būtų pakankamai įtikinanti, kad padėtų užkariauti pasaulį?
Keli istoriniai pavyzdžiai situaciją galbūt padarytų aiškesnę. Paimkime kad ir senovės Romos imperiją, kuri skelbėsi nešanti pasauliui taiką ir šviesą. Sutikime – nešė kalaviju, tačiau vizija pakankamai patraukli.
XIX amžius priklausė Didžiajai Britanijai (nors, priminsime, tais pačiais 1820 m. ji pagamino vos 10 proc. pasaulinės produkcijos, tačiau nesunkiai įveikė Kiniją kiek vėliau vykusiame Pirmajame Opijaus kare). O kodėl tas amžius priklausė būtent Didžiajai Britanijai? Nes ji turėjo, ką pasiūlyti (įstatymo viršenybės principą) ir kaip tai nugabenti (didžiausią ir galingiausią laivyną pasaulyje). Ir iš tiesų Britanijos laivynas kartu su kolonistais, prekėmis ir kariuomene kartu gabeno britiškąjį įstatymo viršenybės principą su demokratijos pagrindais (pasekmės matomos ir šiandien: palyginkime Kiniją su Indija).
XX a. pasaulyje įsigalėjo JAV. Atrodytų, ką naujo galėjo pasiūlyti pasauliui buvę britų kolonistai, ko nepasiūlė pati metropolija? Iš tiesų JAV, atmetusios konservatyvias britiškąsias tradicijas, pristatė savąjį „vartotojiškos visuomenės“ modelį, ir daugeliui jis patiko. Visame pasaulyje. Tik šį kartą nešė jį ne laivai ir net ne tose pačiose JAV išrasti lėktuvai, o didžiosios JAV korporacijos, antroje amžiaus pusėje tapusios tarptautinėmis ir net pasaulinėmis.
Todėl svarbiausias klausimas būtų, ką naujo pasauliui pasiūlys XXI amžius? Juolab, kad klasikinis kapitalizmas jau pačioje amžiaus pradžioje susidūrė su dar neregėtais jam iššūkiais. Ir kas tą naująją viziją pristatys? Ar tai gali būti Kinija? Žinoma, kodėl gi ne. Juolab, kad geriausias galimybes savo viziją pasiūlyti (ir pabandyti „įpiršti“) turi, kaip taisyklė, didžiausia pasaulio ekonomika, panašiai kaip rinkimus laimėjusios partijos vadovas pasiūlomas premjeru. Nes didžiausia pasaulio ekonomika turi daugiausiai resursų savąją viziją kiekvienam pasaulio piliečiui „pristatyti į namus“ (žinoma, jei ji tą viziją apskritai turi).
Akivaizdu (bent jau kol kas), kad pagrindine pristatymo priemone XXI a. visuomenėje bus tinklaveika, o didžiosios pasaulinės korporacijos, kurios kontroliuoja tinklines technologijas, o per jas – ir prieigą prie kiekvieno gyventojo sąmonės, kol kas vis dar amerikietiškos („Microsoft“, „Intel“, IBM, „Apple“, „Google“, „Facebook“, „Dell“, HP, „Cisco“ ir pan.). Ir vien tik jų vertė sudaro maždaug trečdalį šiandieninės Kinijos ekonomikos dydžio. Tad jei Kinija negalės šių korporacijų įsigyti, turės sukurti savas, ir dar įtikinti likusį pasaulį naudotis jų paslaugomis. Arba atrasti kitą prieigos prie gyventojų sąmonės būdą. Ir politinė retorika čia ne ką tepadės, reikės inovacijų. Ir iš tiesų vienintelis tvarus būdas užimti lyderės pozicijas varžybose dėl svarbiausios (ne didžiausios!) pasaulio ekonomikos statuso – nuolatinės į riziką linkusios pasaulinės verslininkų klasės inovacijos, ir Kinija tą, žinoma, puikiai supranta.
Tačiau kaip suderinti inovacijas su marksistine politine sistema? Pirmas žingsnis – rinkos ekonomika – žengtas prieš kiek daugiau nei trisdešimt metų, o tai, tikėtina, po dar tokio paties laikotarpio leis Kinijai tapti didžiausia pasaulio ekonomika. Tačiau ar susilauks Kinija tokios pat sėkmės su kūrybiškumu (menais), kurį Kinijos švietimo sistema bando „sutuokti“ su matematika ir kitais tiksliaisiais mokslais, taip skatindama moksleivių (ir studentų) – būsimųjų verslininkų – inovatyvumą? Juk didžiosios amerikiečių korporacijos taip pat nesnaudžia. Klibant kapitalizmo pamatams, jos JAV išrastą vartotojiškos visuomenės modelį pamažu keičia jei ne amerikietiška, tai bent JAV korporacijų pilnai kontroliuojama tinklaveikos visuomene.
O ką naujo mums pasiūlys Kinija XXI a.? Pagyvensim – pamatysim.
____________________
Antanas Laurinavičius yra Vilniaus universiteto ekonomikos mokslų doktorantas, UAB „Ikfa“ finansų direktorius.
