R. Vaisbrodas.
2013 metais Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai. Raktas į sėkmingą pirmininkavimą glūdi valstybės lūkesčių šiame kontekste suvaldyme, europinės politikos proceso perpratime ir vidinės politikos mobilizavime. Pastarųjų metų pavyzdžiai rodo, kad ES naujokės patiria nemažai sunkumų vesdamos Bendrijos laivą per tarptautinės politikos vandenis.
Lietuva turės jau nebe pirmą progą išbandyti save ant tarptautinių organizacijų „kapitono tiltelio“, tačiau artėjantis pirmininkavimas Europos Sąjungai bus neabejotinai vienas rimčiausių išbandymų.
Paskutinė treniruotė pasirengimo etape – Lietuvos pirmininkavimas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai. (ESBO) šiais metais. Žinia, kiekvienas pirmininkavimas valstybei žada ne tik rampų šviesas, bet ir galimą nepažymėtą minų lauką.
Juolab kad ir pirmininkavimo tarptautinei organizacijai naudos ir sąnaudų santykis dažniau yra neigiamas. Tai kainuoja daug, o galimybė ne tik kad nieko „negauti“ iš pirmininkavimo, bet ir apsijuokti yra didžiulė. Prieš tai ES pirmininkavusios Slovėnija, Čekija bei Vengrija neabejotinai gali pasiūlyti tiek teigiamų, tiek neigiamų pavyzdžių.
Lūkesčių krepšelis
Kokie galėtų būti Lietuvos pirmininkavimo ES lūkesčiai? Kas pusmetį pasisukanti pirmininkaujančiųjų karuselė turi tam tikrą nerašytą nacionalinių prioritetų išdėstymo klišę: kažkas apie ekonomiką, kažkas apie užsienio politiką ir kažkas priklausomai nuo konkretaus regiono specifikos.
Lietuvos valdininkai pagaliau susipažins su Europos Parlamentu (EP). Institucija, ES šalių sostinėse laikoma laiko švaistymu, pirmininkaujančioms valstybėms dažnai tampa atradimu, o dar dažniau – ir galvos skausmu.
Lietuvos atveju akcentai neabejotinai bus sudėti į Rytų kaimynystę, energetinę nepriklausomybę bei bendrosios energetikos politikos plėtotę. Galiausiai, Baltijos jūros regiono strateginė plėtra taip pat neturėtų likti nuošalyje.
Kad ir kokie lūkesčiai bebūtų, reikia jau dabar sau pripažinti du faktus: pirma, Lietuvos piliečiai negaus iš karto apčiuopiamos naudos iš pirmininkavimo. Antra, nacionalinė darbotvarkė gal ir pasieks pavienių politinių pergalių, tačiau nelems revoliucinių pokyčių Europos Sąjungoje.
Rytų kaimynai ir toliau tik svajos apie ES narystę, o energetikos politika puikuosis strateginiuose dokumentuose, bet nebūtinai bus žengta rimtų žingsnių energetinės nepriklausomybės link. Šioje vietoje nereikėtų pradėti savęs plakti – problema ne mumyse, paprasčiausiai pasikeitė paties pirmininkavimo instituto svoris ES sprendimų priėmime. Tad atitinkamai turi keistis ir lūkesčiai.
Pirmininkaujančios šalies vaidmuo ženkliai pakito po Lisabonos sutarties įsigaliojimo. Daugelis jautriausių kasdienio ES valdymo klausimų perėjo Europos Sąjungos Tarybos pirmininko, Vyriausiosios įgaliotinės ar Europos Komisijos kompetencijai. Svarbiausia pirmininkaujančios šalies užduotimi išlieka kasdienis darbas skirtingose Europos Sąjungos Tarybos grupėse.
Lietuvai neabejotinai teks atsakomybė užtikrinti svarbius europinius kompromisus. Tikroji pirmininkavimo sėkmė būtent ir priklausys nuo sugebėjimo įgyvendinti šią funkciją. Pripažinkime, kad Lietuva turi daug darbo pereiti nuo pritarimo (arba ne) ES direktyvoms prie pirmininkaujančiai šaliai derančio direktyvų politinio turinio formavimo.
Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai neišvengiamai prisidės prie šalies įvaizdžio. Tam įtakos turės ne tik sėkmingas (arba ne) diplomatų ir valdininkų darbas, bet daug daugiau – mūsų šalies politinės kultūros branda.
Lietuvos valdininkai pagaliau susipažins su Europos Parlamentu (EP). Institucija, ES šalių sostinėse laikoma laiko švaistymu, pirmininkaujančioms valstybėms dažnai tampa atradimu, o dar dažniau – ir galvos skausmu.
Lisabonos sutartis suteikė naujų galių EP, tad vėlyvos nakties „mūšiai“ tarp EP ir ES Tarybos tampa kone kasdienybe. Lietuvai teks ne tik perprasti EP veiklos subtilybes ir politinius niuansus, bet ir mobilizuoti pakankamai kompetentingų derybininkų tinkamai apginti dabar jau ne vien nacionalinę, bet ir vieningą ES Tarybos poziciją.
Povandeniniai rifai
Bet net ir sėkmingai įgyvendinus visus su pirmininkaujančios šalies vaidmeniu susijusius uždavinius Lietuva vis dar negarantuoja sau dešimtuko pirmininkavimo „pažymių knygelėje“.
Europos viešoji nuomonė pirmininkavimo metu per didinamąjį stiklą analizuos visus politinius procesus šalies viduje. Vengrijos pirmininkavimas – puikus to pavyzdys. Sausį perimta pirmininkavimo estafetė neliko nepastebėta, o to priežastys neturi nieko bendra su šios šalies pirmininkavimo prioritetais ar nuveiktu darbu. Vengrijos vyriausybė sulaukė ES šalių narių kritikos lavinos dėl naujojo žiniasklaidos laisvę suvaržančio įstatymo, konstitucinės reformos ir mokesčių politikos – nors pastarieji klausimai net nepriklauso ES kompetencijai. Tačiau ES autoritetas ir tarptautinis įvaizdis priklauso ir nuo jos vairininko munduro švarumo.
Kokias šiame kontekste būtų galima įsivaizduoti spaudos antraštes pasaulyje po gėjų eitynių Vilniuje, nepilnamečių apsaugos įstatymo, nevykusio ksenofobinio valstybės tarnautojo pareiškimo ar atskirų Seimo narių iniciatyvų teikti pataisas įstatymų projektams?
Apeliavimas į subsidiarumo principų pamynimą nesugraudintų redaktorių Paryžiuje, Berlyne ar Londone. Tokie reiškiniai leistų kai kurioms ES kaimynėms pirštais užbadyti Vilnių talžant ES už dvigubus standartus. Nereikia atmesti ir galimybės, kad kai kurios politinės jėgos šalyje nesibodės pasinaudoti pirmininkavimo teikiamu dėmesiu Lietuvai bei sieks užsitikrinti sau lengvus taškus vidinėse politinėse kovose.
Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai neišvengiamai prisidės prie šalies įvaizdžio. Tam įtakos turės ne tik sėkmingas (arba ne) diplomatų ir valdininkų darbas, bet daug daugiau – mūsų šalies politinės kultūros branda. 2004 metų referendumo šūkis „Būkime europiečiais!“ 2013 metais mus įpareigoja įvykdyti šį virsmą. Priešingu atveju, nei nemokamai dalinami trispalvėmis papuošti kaklaraiščiai, nei Lietuvos kultūros dienos Briuselyje nepajėgs užgožti neigiamo įvaizdžio, atsiradusio dėl mūsų ribotumo ar padarytų klaidų, o tokia pirmininkavimo kaina jau tikrai būtų per didelė.
______________________
Renaldas Vaisbrodas yra politinis patarėjas Europos Parlamente.
2013 metais Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai. Raktas į sėkmingą pirmininkavimą glūdi valstybės lūkesčių šiame kontekste suvaldyme, europinės politikos proceso perpratime ir vidinės politikos mobilizavime. Pastarųjų metų pavyzdžiai rodo, kad ES naujokės patiria nemažai sunkumų vesdamos Bendrijos laivą per tarptautinės politikos vandenis.
Lietuva turės jau nebe pirmą progą išbandyti save ant tarptautinių organizacijų „kapitono tiltelio“, tačiau artėjantis pirmininkavimas Europos Sąjungai bus neabejotinai vienas rimčiausių išbandymų.
Paskutinė treniruotė pasirengimo etape – Lietuvos pirmininkavimas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai. (ESBO) šiais metais. Žinia, kiekvienas pirmininkavimas valstybei žada ne tik rampų šviesas, bet ir galimą nepažymėtą minų lauką.
Juolab kad ir pirmininkavimo tarptautinei organizacijai naudos ir sąnaudų santykis dažniau yra neigiamas. Tai kainuoja daug, o galimybė ne tik kad nieko „negauti“ iš pirmininkavimo, bet ir apsijuokti yra didžiulė. Prieš tai ES pirmininkavusios Slovėnija, Čekija bei Vengrija neabejotinai gali pasiūlyti tiek teigiamų, tiek neigiamų pavyzdžių.
Lūkesčių krepšelis
Kokie galėtų būti Lietuvos pirmininkavimo ES lūkesčiai? Kas pusmetį pasisukanti pirmininkaujančiųjų karuselė turi tam tikrą nerašytą nacionalinių prioritetų išdėstymo klišę: kažkas apie ekonomiką, kažkas apie užsienio politiką ir kažkas priklausomai nuo konkretaus regiono specifikos.
Lietuvos atveju akcentai neabejotinai bus sudėti į Rytų kaimynystę, energetinę nepriklausomybę bei bendrosios energetikos politikos plėtotę. Galiausiai, Baltijos jūros regiono strateginė plėtra taip pat neturėtų likti nuošalyje.
Kad ir kokie lūkesčiai bebūtų, reikia jau dabar sau pripažinti du faktus: pirma, Lietuvos piliečiai negaus iš karto apčiuopiamos naudos iš pirmininkavimo. Antra, nacionalinė darbotvarkė gal ir pasieks pavienių politinių pergalių, tačiau nelems revoliucinių pokyčių Europos Sąjungoje.
Rytų kaimynai ir toliau tik svajos apie ES narystę, o energetikos politika puikuosis strateginiuose dokumentuose, bet nebūtinai bus žengta rimtų žingsnių energetinės nepriklausomybės link. Šioje vietoje nereikėtų pradėti savęs plakti – problema ne mumyse, paprasčiausiai pasikeitė paties pirmininkavimo instituto svoris ES sprendimų priėmime. Tad atitinkamai turi keistis ir lūkesčiai.
Pirmininkaujančios šalies vaidmuo ženkliai pakito po Lisabonos sutarties įsigaliojimo. Daugelis jautriausių kasdienio ES valdymo klausimų perėjo Europos Sąjungos Tarybos pirmininko, Vyriausiosios įgaliotinės ar Europos Komisijos kompetencijai. Svarbiausia pirmininkaujančios šalies užduotimi išlieka kasdienis darbas skirtingose Europos Sąjungos Tarybos grupėse.
Lietuvai neabejotinai teks atsakomybė užtikrinti svarbius europinius kompromisus. Tikroji pirmininkavimo sėkmė būtent ir priklausys nuo sugebėjimo įgyvendinti šią funkciją. Pripažinkime, kad Lietuva turi daug darbo pereiti nuo pritarimo (arba ne) ES direktyvoms prie pirmininkaujančiai šaliai derančio direktyvų politinio turinio formavimo.
Lietuvos valdininkai pagaliau susipažins su Europos Parlamentu (EP). Institucija, ES šalių sostinėse laikoma laiko švaistymu, pirmininkaujančioms valstybėms dažnai tampa atradimu, o dar dažniau – ir galvos skausmu.
Lisabonos sutartis suteikė naujų galių EP, tad vėlyvos nakties „mūšiai“ tarp EP ir ES Tarybos tampa kone kasdienybe. Lietuvai teks ne tik perprasti EP veiklos subtilybes ir politinius niuansus, bet ir mobilizuoti pakankamai kompetentingų derybininkų tinkamai apginti dabar jau ne vien nacionalinę, bet ir vieningą ES Tarybos poziciją.
Povandeniniai rifai
Bet net ir sėkmingai įgyvendinus visus su pirmininkaujančios šalies vaidmeniu susijusius uždavinius Lietuva vis dar negarantuoja sau dešimtuko pirmininkavimo „pažymių knygelėje“.
Europos viešoji nuomonė pirmininkavimo metu per didinamąjį stiklą analizuos visus politinius procesus šalies viduje. Vengrijos pirmininkavimas – puikus to pavyzdys. Sausį perimta pirmininkavimo estafetė neliko nepastebėta, o to priežastys neturi nieko bendra su šios šalies pirmininkavimo prioritetais ar nuveiktu darbu. Vengrijos vyriausybė sulaukė ES šalių narių kritikos lavinos dėl naujojo žiniasklaidos laisvę suvaržančio įstatymo, konstitucinės reformos ir mokesčių politikos – nors pastarieji klausimai net nepriklauso ES kompetencijai. Tačiau ES autoritetas ir tarptautinis įvaizdis priklauso ir nuo jos vairininko munduro švarumo.
Kokias šiame kontekste būtų galima įsivaizduoti spaudos antraštes pasaulyje po gėjų eitynių Vilniuje, nepilnamečių apsaugos įstatymo, nevykusio ksenofobinio valstybės tarnautojo pareiškimo ar atskirų Seimo narių iniciatyvų teikti pataisas įstatymų projektams?
Apeliavimas į subsidiarumo principų pamynimą nesugraudintų redaktorių Paryžiuje, Berlyne ar Londone. Tokie reiškiniai leistų kai kurioms ES kaimynėms pirštais užbadyti Vilnių talžant ES už dvigubus standartus. Nereikia atmesti ir galimybės, kad kai kurios politinės jėgos šalyje nesibodės pasinaudoti pirmininkavimo teikiamu dėmesiu Lietuvai bei sieks užsitikrinti sau lengvus taškus vidinėse politinėse kovose.
Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai neišvengiamai prisidės prie šalies įvaizdžio. Tam įtakos turės ne tik sėkmingas (arba ne) diplomatų ir valdininkų darbas, bet daug daugiau – mūsų šalies politinės kultūros branda. 2004 metų referendumo šūkis „Būkime europiečiais!“ 2013 metais mus įpareigoja įvykdyti šį virsmą. Priešingu atveju, nei nemokamai dalinami trispalvėmis papuošti kaklaraiščiai, nei Lietuvos kultūros dienos Briuselyje nepajėgs užgožti neigiamo įvaizdžio, atsiradusio dėl mūsų ribotumo ar padarytų klaidų, o tokia pirmininkavimo kaina jau tikrai būtų per didelė.
______________________
Renaldas Vaisbrodas yra politinis patarėjas Europos Parlamente.
