T. Medaiskis.
Pamenu dar ne tokius senus laikus, kai viešoji erdvė tiesiog lūžo nuo žavėjimosi pensijų kaupimu. Buvo nuolat primygtinai kartojama, kokia ta senoji socialinio draudimo sistema „supuvus ir pasenus“, kaip ji tuoj bankrutuos, o mus išgelbėti gali tik pensijų fondai, kur kiekvienas individualiai susikaups aukso kalnus savo senatvei. Tokiame kontekste jokia valdžia negalėjo atsispirti atkakliam reikalavimui, ir 2004 metais, valdant socialdemokratams, buvo pradėta pensijų reforma.
Dalį pensijų draudimo įmokų apdraustiesiems buvo leista ne atiduoti „Sodrai“, o kaupti asmeninėje sąskaitoje. Dėl to kaupimo dalyviai prarado dalį socialinio draudimo pensijos, bet buvo tikimasi, kad kaupiamoji sąskaita atpirks tą netektį su kaupu. Įmokų dalis kaupimui metai po metų laipsniškai didėjo nuo 2 iki 5,5 procento, o karštos galvos siūlė tą dalį didinti iki 10 procentų. Tiesa, buvo pamirštama pasakyti, kad tokiu atveju apdraustasis liktų visai be įmokinės (papildomos) socialinio draudimo pensijos dalies ir turėtų tenkintis tik bazine dalimi.
Iš pradžių viskas vyko palyginti sklandžiai. Nors nuo socialinio draudimo biudžeto į individualias sąskaitas buvo atitraukiama nuo 200 milijonų iki milijardo litų per metus, dalį šios netekties kompensavo valstybės biudžetas ir pensijas pavyko didinti netgi šiek tiek labiau, nei didėjo uždarbiai. Jei 2004 metų pradžioje vidutinės senatvės pensijos santykis su vidutiniu neto darbo užmokesčiu sudarė apie 41 procentą, tai 2008 metų pirmame pusmetyje šis dydis jau siekė beveik 45 procentus. Neblogai sekėsi ir pensijų fondams: iki 2008 metų jų apskaitos vieneto vertė didėjo, pirmaisiais veiklos metais vidutiniškai net apie 10 procentų per metus.
Ištikusi recesija sumaišė visus planus. Jau 2008 metais pensijų fondų apskaitos vieneto vertė krito vidutiniškai beveik penktadaliu, o labiausiai rizikingų akcijų fondų – net daugiau nei perpus. Socialinio draudimo sistema politikų dėka reagavo kur kas vangiau: 2008 metų viduryje prieš rinkimus pensijos buvo padidintos dešimtadaliu, ir tik nuo 2010 metų buvo ryžtasi jas grąžinti (laikinai) į 2008 metų pirmojo pusmečio lygį.
Be to, nuo 5,5 iki 2 procentų buvo sumažinta į kaupiamuosius fondus nukreipiama įmokos dalis, bet visa tai neišgelbėjo socialinio draudimo biudžeto nuo progresuojančio deficito. Iki 2008 metų pensijų išmokoms atitekdavo 75-80 procentų „Sodros“ pajamų (skaičiuojant be lėšų, perduodamų sveikatos draudimui ir pensijų fondams), o 2010 metais išlaidos pensijoms (netgi jau sumažintoms) sudarė daugiau kaip 97 procentus minėtų „Sodros“ pajamų. Jei išlaidos pensijoms būtų nustatytos, kaip ir anksčiau, 75 procentų „Sodros“ pajamų lygio, pačios pensijos būtų ne apylygės 2008 metų pirmo pusmečio dydžiams, o penktadaliu mažesnės. Maždaug tiek pat mažesnės, kiek vidutiniškai neteko ir pensijų fondai.
Taip praktiškai išmokome pamoką – ir fondai, ir „Sodra“ nukentėjo nuo recesijos panašiu mastu, tik kitaip.
Taip praktiškai išmokome pamoką – ir fondai, ir „Sodra“ nukentėjo nuo recesijos panašiu mastu, tik kitaip: kaupiantieji fonduose prarado dalį santaupų būsimai pensijai vertės; socialinio draudimo pensininkai irgi prarado dalį pensijos, tiesa, kol kas mažesnę, nei kaupiantieji, nes pensininkų reikmėms buvo skolinamasi. Bet ar ne jiems reiks grąžinti jau septynis milijardus siekiančią ir dar didėjančią socialinio draudimo skolą – praktiškai metinį pensijų išmokų dydį?
Neabejotina, kad recesija smarkiai pakirto pirmykštį naivų tikėjimą pensijų kaupimu. Net Laisvosios rinkos institutas propaguoja danišką pensijų sistemą, kuri gerokai skiriasi nuo gryno kaupimo idealų.
Pensijų švytuoklė dabar kerta pensijų fondams – jie ir pinigus prarado, ir viešąsias lėšas nusavina, ir administratoriai per daug uždirba, pagaliau ir fondai sukaupia per mažai, kad galėtų garantuoti senatvėje bent kiek padoresnę išmoką.
Visa tai verčia iš naujo apmąstyti vadinamosios antrosios pakopos reikalingumą. Tikrasis jos steigimo motyvas buvo perkelti dalį pensijų draudimo lėšų į asmenines sąskaitas, tuo sumažinant politikų galimybes padidinti einamąsias pensijas tiek, kad joms mokėti nebeužtektų pinigų, kai į pensiją pradės eiti gausi pokario metais gimusiųjų karta, o darbo rinka siaurės.
Paradoksalu, bet šis motyvas savaip pasiteisino dar iki to laiko: du milijardai buvo padėti į antrosios pakopos kaupiamąsias sąskaitas (dar du milijardus pridėjo valstybė), ir tais dviem milijardais 2008 metais einamosios pensijos buvo mažesnės. Tačiau to dėka ir recesijos suduotas smūgis pensijų išmokoms tais pačiais dviem milijardais buvo mažesnis. Jei nebūtų buvę antrosios pakopos kaupimo, pensijos iki recesijos būtų buvusios didesnės, ir jas būtų tekę mažinti kur kas drastiškiau arba skolintis dar dviem milijardais daugiau su visom liūdnom pasekmėm ateities gerovei, kada skolas teks grąžinti…
Todėl manyčiau, kad lemiamu argumentu, reikia ar nereikia antrosios pakopos, galėtų būti pensijų rezervo, skirto nepalankiai demografinei ateičiai, formavimas. Žinoma, galima būtų tokį rezervą formuoti pačioje „Sodroje“, bet jau matėme, ką politikai padirbo su buvusiu rezerviniu „Sodros“ milijardu. Ar neužtenka vienos pamokos? Be to, nemažos rezervinės lėšos turėtų būti protingai investuojamos. Tačiau investicinė veikla – ne „Sodros“ jėgoms ir ne jos paskirtis. O jei rezervas formuojamas asmeninių kaupiamųjų sąskaitų pavidalu, tada jį valdo profesionalūs (tikėkimės) investuotojai, o politikų galimybės jį iššvaistyti kur kas menkesnės. Nebent padarytų kaip vengrai – nacionalizuotų, ir viskas.
Ne paskutinis argumentas šiame apsisprendime ir pačių apdraustųjų teisė rinktis, juo labiau, kad ji jau įteisinta įstatymais. Patirtis rodo, kad negalima iš anksto pasakyti, laimės ar pralaimės būsimasis pensininkas, jei atitrauks dalį savo įmokos iš „Sodros“. Iš aukščiau pateiktų duomenų matyti, kad nuo recesijos abi pakopos nukentėjo maždaug vienodai, taigi nė viena lemiamo pranašumo neturi. Todėl norintiems leiskime rinktis.
Jei šie argumentai dėl tolesnio antrosios pakopos gyvavimo būtų priimtini, reikėtų apsispręsti ir dėl įmokų į ją dydžių, tiksliau, dėl tų įmokų nustatymo principų. Ne paslaptis (ir neturi būti paslaptis), kad dėl įmokų į antrosios pakopos kaupimą mažesnės yra einamosios pensijos. Jau minėjau, kad ikirecesiniais metais pavyko pensijas didinti netgi šiek tiek labiau nei augo darbo užmokestis, nepaisant nemažos dalies lėšų atitraukimo į asmenines sąskaitas.
Ankstesnė patirtis rodo, kad įmanoma rezervuoti asmeninėse sąskaitose pensijų lėšas, tuo pat metu užtikrinant, kad pensininkų gerovė neatsiliktų nuo dirbančiųjų.
Taigi ankstesnė patirtis rodo, kad įmanoma rezervuoti asmeninėse sąskaitose pensijų lėšas, tuo pat metu užtikrinant, kad pensininkų gerovė neatsiliktų nuo dirbančiųjų. Todėl manyčiau, kad prioritetu reiktų laikyti dabartinių pensininkų teises ir pirmiausia apsispręsti dėl einamųjų pensijų dydžių bei jų indeksavimo. Jei pensijų draudimo pajamų pakaktų palaikyti vidutinės senatvės pensijos santykį su vidutiniu neto darbo užmokesčiu bent 45-50 procentų lygyje, likusi dalis galėtų būti kaupiama. Todėl įmokos dalis į kaupimą būtų ne fiksuota, o kintama (kaip ir pats pensijos dydis) priklausomai nuo šalies darbo rinkos, ekonominės bei demografinės situacijos.
Jei dabartinės Vyriausybės siūlomas vieno (vėliau dviejų) procentų įmokos lygis leistų užtikrinti ne mažesnį nei dabar vidutinės einamosios pensijos santykį su vidutiniu darbo užmokesčiu, jis būtų priimtinas; jei neleistų užtikrinti – antrajai pakopai galbūt ir neliktų vietos. Todėl sprendimui priimti itin svarbūs galintys jį pagrįsti skaičiavimai. Be to, būtina atsižvelgti ir į planus perduoti bazinės pensijos finansavimą valstybės biudžetui, kas ir vėl gerokai pakeičia visą pensijų sistemos vaizdą.
Suprantama, kad nedidelė kaupiamoji įmoka neleidžia sukaupti bent kiek didesnių pensinių santaupų. Todėl Vyriausybės siūlomame projekte numatoma, kad pats apdraustasis mokėtų dar atitinkamą procentą nuo savo darbo užmokesčio, o ir valstybė pridėtų tą patį procentą nuo vidutinio šalies darbo užmokesčio. Taigi po pereinamojo laikotarpio įsigaliotų sistema, kai žmogus gali atitraukti 2 procentus nuo „Sodros“, bet turi pats sumokėti 2 procentus savo darbo užmokesčio, o valdžia prideda dar 2 procentus vidutinio šalies darbo užmokesčio. Taip ir vilkas (pensijų fondai) būtų sotus, nes gautų maždaug tiek, kiek ir buvo iki recesijos, ir avis („Sodra“) būtų sveika (atitraukiami tik 2 procentai). Nukentėtų tik pats mokėtojas, nes jam įmokų krūvis padidėtų tais pačiais 2 procentais.
Toks Vyriausybės siūlymas yra kompromisinis, dėl to kaip ir visi kompromisai sulauks ir jau sulaukė kritikos iš visų pusių: ir iš tų, kas visiškai nemato antrosios pakopos perspektyvumo, ir iš tų, kas reikalauja grįžti į ikirecesinį status quo – 5,5 procentų įmokos į fondus. Tačiau dabartinėje situacijoje toks kompromisas atrodo visai priimtinas, bet bent jau su dviem išlygom. Pirma, lėšų atitraukimas nuo „Sodros“ neturi pažeisti dabartinių pensininkų teisės, kad jų pajamų lygis didėtų kartu su dirbančiųjų pajamų lygiu, todėl reikia ne mechaniškai nustatyti 2 procentų įmoką kaupimui, o ją nuolat derinti su konkrečia finansine situacija.
Antra, negalima fondams suteikti pirmenybės prieš „Sodrą“ (kaip ir vice versa). Dabartiniame siūlyme tokia pirmenybė suteikiama. Jei aš papildomai atiduosiu 2 procentus savo atlyginimo fondams, tai valdžia man primokės, o jei aš labiau pasitikiu „Sodra“ (neturiu pagrindo labiau pasitikėti fondais) ir noriu jai įmokėti tuos savo 2 procentus, tai prašyčiau, kad valdžia ir šiuo atveju už mane į tą pačią „Sodrą“ sumokėtų tiek pat, kiek ir įmokų į fondus atveju.
Įvertinant problemos sudėtingumą ir karčią priešrinkiminių sprendimų patirtį, būtų labai gerai, jei galutinius sprendimus dėl pensijų sistemos ateities priimtų jau naujasis Seimas.
____________________
Dr. Teodoras Medaiskis yra Vilniaus universiteto docentas, buvęs socialinės apsaugos ministras
