A.Pato (kairėje) ir Neymaras – futbolo talentai iš Brazilijos.
Didžiausiame sporto renginyje – olimpinėse žaidynėse – futbolui dažniausiai tenka podukros vaidmuo
Po to, kai 1930 m. Urugvajuje buvo surengtas pirmasis pasaulio futbolo čempionatas, olimpinė dvasia sporto karaliui tapo nebe tokia reikšminga. Visas dėmesys buvo pradėtas kreipti į pasaulio čempionatus, o olimpiados tapo jaunimo ir antrųjų rinktinių mūšio lauku arba eksperimentų ateičiai poligonu. Kodėl turime tokią paradoksalią situaciją? Tam yra kelios priežastys.
Olimpinis principas teigia: jokių profesionalų. Olimpiada yra mėgėjų renginys. Renginys, skirtas lygiomis galimybėmis išbandyti savo jėgą, greitį ir valią. Tad futbolui, kaip vienai pirmųjų sporto šakų, kurios atstovai iš to uždirba pinigus, jau nuo pat pradžių buvo sunku prisitaikyti prie olimpinio judėjimo.
1900 m. ir 1904 m. olimpinėse žaidynėse futbolo varžybos buvo labiau parodomojo pobūdžio. Žaidynėse dalyvavo ne valstybių rinktinės, o atskiri klubai, buvo tiesiog bandoma surengti aukšto lygio olimpines futbolo rungtynes, patikrinti publikos reakciją.
Faktas, jog šalys negalėjo siųsti stipriausių savo futbolininkų į olimpiadą, pamažu nustūmė futbolo turnyrą į antrąjį planą. 1932 m. futbolas net buvo išimtas iš olimpinės programos, nes Los Andžele vykusiose žaidynėse nuspręsta prioritetą suteikti tuo metu sparčiai populiarėjančiam amerikietiškajam futbolui.
Po Antrojo pasaulinio karo olimpiniame futbole dominavo Rytų bloko valstybės – Vengrija, Lenkija, SSRS ir Jugoslavija. Šis dalykas yra lengvai paaiškinamas – Varšuvos pakto šalyse visos sporto šakos buvo finansuojamos valstybės ir sportininkai teoriškai išlaikė mėgėjų statusą. Todėl į olimpiadas šios šalys dažniausiai siųsdavo stipriausias savo komandas.
Tik 1984 m. TOK nusprendė šią nelygybę ištaisyti ir leisti olimpinėse žaidynėse dalyvauti stipriausiems pasaulio futbolininkams. Tačiau čia dar kartą įsiterpė FIFA, nenorėjusi konkurencijos savo rengiamam pasaulio futbolo čempionatui. Po ilgų diskusijų ir nuolatinių permainų 1992 m. buvo priimtas dabartinis formatas, taikomas visoms dalyvaujančioms valstybėms, – olimpinę futbolo rinktinę sudaro 23 metų ir jaunesni futbolininkai ir suteikta teisė pasikviesti tris vyresnius žaidėjus.
Šių metų olimpinis futbolo turnyras, daugelio ekspertų teigimu, turėtų būti įdomiausias per keletą pastarųjų olimpiadų. Visi žvilgsniai krypsta į žvaigždžių, kurios pasiryžusios ginti savo šalies garbę Londone, pavardes. Šešiolikos komandų futbolo turnyre dalyvausiančių rinktinių gretose netrūks pirmo ryškumo futbolo perlų: britai Ryanas Giggsas, Micahas Richardsas, Danielis Sturridge’as, ispanai Jordi Alba, Juanas Mata, Javi Martinezas, Urugvajui atstovausiantys Luisas Suarezas ir Edinsonas Cavani, bei, žinoma, brazilų talentai Hulkas, Alexandre Pato ir Neymaras. Pastarajam jau dabar klijuojama geriausio turnyro žaidėjo etiketė.
Būtent Brazilija laikoma svarbiausia pretendente pagaliau iškovoti olimpinį auksą. Brazilams ant kulnų turėtų lipti trys rinktinės: ispanai, vis dar bandantys atsigauti po triumfo Ukrainoje bei Lenkijoje ir į komandą pasikvietę vienus pagrindinių to triumfo kalvių (J. Alba ir J. Mata), žudantį puolėjų tandemą – L. Suarezą ir E. Cavani – į Londoną atsivežantis Urugvajus, futbolininkai ir šeimininkai britai, kurie turnyrui subūrė jungtinę Anglijos ir Velso komandą.
