Scanpix nuotr.
Tribekos kino festivalis vyksta rinktiniuose Niujorko kino teatruose ir internete, svetainėje www.tribecafilm.com
Niujorke rengiamas Tribekos kino festivalis (angl. Tribeca film festival) praėjusiais metais išaugo ir jo filmai buvo rodomi visame Manhatane. 2002 m. šis festivalis, kaip atsakas į rugsėjo 11-osios išpuolius, imtas rengti Jane Rosenthal, Roberto De Niro ir Craigo Hatkoffo iniciatyva. Po rugsėjo 11 dienos įvykių Tribekos (angl. TriBeCa, Triangle Below Canal Street, liet. „Trikampis už kanalo gatvės“) rajonas apmirė. Žmonės ėmė kraustytis kitur, buvo uždaromos parduotuvės. 2003 m. įvykęs pirmasis festivalis tapo labai populiarus, todėl 2006 m. jis išsiplėtė už Tribekos rajono ribų: apėmė Čelsio rajoną ir kitus kino teatrus, esančius šalia Kuperso aikštės.
Dabar festivalį organizuoja pelno siekianti kompanija „Tribeca Enterprises“. Ji valdo firminių įmonių tinklą, tarp jų ir „Tribeca Film Festival“, „Tribeca Film Festival International“, „Tribeca Cinemas“, taip pat kontroliuoja dvi naujas platinimo iniciatyvas „Tribeca Film Festival Virtual“ (TFFV) bei „Tribeca Film“. Tribekos kino festivalis – tai komercinis kino festivalis. Vienas jo steigėjų ir svarbiausių partnerių yra tarptautinė bendrovė „American Express“. Šiuo metu renginio komanda ir „American Express“, padedant TFFV ir „Tribeca Film“ įmonėms, bando pakeisti kino festivalio įvaizdį. Dabar jis ne tik vyksta Niujorko kino teatruose, bet ir bando pasiekti žiūrovus jų namuose.
Balandžio 23–29 d. TFFV internetu transliavo ne tik filmus, bet ir naujienas, įvykius ant raudonojo kilimo, reportažus iš diskusijų, pokalbių, interviu. Aukščiausio lygio leidimo savininkas už 45 JAV dolerius gali stebėti visus filmus ir ypatingus renginius. Festivalio dienomis kabelinės televizijos kanalais „Tribeca Film“ transliuojama daugiau nei dešimt filmų į beveik 40 milijonų namų. Šis žingsnis į virtualųjį pasaulį iš esmės keičia festivalio, kaip viešos filmų peržiūros renginio, ir kino teatrų, kaip socialinio bendravimo taškų, sampratą.
Tribekos festivalio rinkodara leidžia pasiekti labai plačią Niujorko auditoriją, bet jam išties trūksta festivalio atmosferos. Gal tai tik Niujorko fenomenas, nes šiame mieste renginiui nesunku paskęsti nuolat banguojančioje kultūrinio ir komercinio gyvenimo jūroje. Tribekos festivalis neturi aiškaus centro ir lankytojams sunku pajusti tikrą festivalio dvasią. Be to, kino teatruose labai daug dėmesio skiriama įkyriai festivalio verslo partnerių reklamai. Vykstant šiam renginiui, kino teatrai veikia įprastu režimu, koridoriai kvepia spragintais kukurūzais ir populiariuoju kinu. Visai kitokia atmosfera yra, tarkime, Berlyno kino festivalyje, kuris taip pat rengiamas žinomų kino teatrų tinklų salėse. Tomis dienomis kukurūzų čia nerasite. Žinoma, spragėsiai nėra didžiausia problema, bet akivaizdu, kad Tribekos festivalyje kinui skiriama žymiai mažiau dėmesio.
Nepeikiu minties rodyti filmus internetu. Taip kino režisieriai, kurių filmai įprastai nepritrauktų gausybės žmonių į kino sales, gauna galimybę parodyti savo darbus platesnei auditorijai. Bet kartu kyla mintis, kad Tribekos kino festivalis nelabai stengiasi sudominti jaunuosius žiūrovus. Panašu, kad sumanymas buvo toks: „Jie vis tiek neis žiūrėti meninių juostų į kino teatrus, tad priverskime juos žiūrėti šiuos filmus namuose.“ Nuo pat kino aušros filmų peržiūros buvo vieša pramoga, todėl daryti tai ne kino salėje – netikra. Man tai tas pats, kaip pasiklysti Niujorko gatvėse ir alėjose. Žinai, kad eini teisinga kryptimi, bet vis tiek beklajodamas paklysti. Šiais metais renginio šūkis yra: „Štai rajonas!“ Kur tas rajonas? Ir ar jie rado reikiamą kvartalą? Manau, kad Tribekos festivalio dar laukia ilgas kelias.
