T. Medaiskis.
Rugpjūčio viduryje Statistikos departamentas paskelbė, kad „skurdo rizikos lygis Lietuvoje 2010 m. buvo 20,2 procento“. Viešojoje erdvėje šis ir kiti skurdo rodikliai liko beveik nepastebėti. Jau pripratome kartoti, kad „penktadalis Lietuvos skursta“, ir didesnio įspūdžio nedideli svyravimai aplink tą penktadalį nebedaro. Tačiau pokyčių yra, ir į juos vertėtų pasigilinti.
Pirmiausia atkreipkime dėmesį, apie kokį laikotarpį kalbame. Statistikai aiškiai pasako, kad „2010 m. skurdo rizikos rodikliams skaičiuoti naudojami duomenys apie pajamas, gautas 2009 metais“. Taigi iš tikrųjų paskelbtas rodiklis rodo skurdo rizikos lygį 2009 metais – kaip tik tais metais, kai staigiai augo nedarbas, krito dirbančiųjų pajamos, tačiau dar nebuvo sumažintos pensijos.
Atrodytų, skurdo rizikos lygis turėtų ženkliai šoktelėti – juk 2009 metais daugelis žmonių gyveno skurdžiau. Tačiau ne: palyginti su ankstesniais metais, skurdo rizikos lygis ne padidėjo, o sumažėjo 0,4 procentinio punkto. Žemiau skurdo ribos gyveno 670 tūkstančių šalies gyventojų, arba 20 tūkstančių mažiau negu prieš metus, kai krizės dar nebuvo.
Kaipgi paaiškinti tokius, atrodytų, paradoksalius duomenis? Manyčiau, tuo, kad „Eurostato“ kanonizuotas ir visose ES šalyse taikomas „skurdo rizikos lygis“ matuoja ne tiek skurdą, kiek pajamų nelygybę. Skurdo rizikos lygis parodo dalį gyventojų, kurių pajamos mažesnės už vadinamąją skurdo rizikos ribą, o pastaroji laikoma lygia 60 procentų visų šalies namų ūkių pajamų medianos.
Netgi skurdžioje šalyje, kurioje turtingesnių ir vargingesnių gyventojų pajamos ne per daug skiriasi nuo vidutinių, skurdo rizikos lygis bus nedidelis.
Todėl netgi skurdžioje šalyje, kurioje turtingesnių ir vargingesnių gyventojų pajamos ne per daug skiriasi nuo vidutinių, skurdo rizikos lygis bus nedidelis. Ir priešingai – turtingoje šalyje, kur net vargšai gyvena kur kas geriau už skurdžios šalies turtuolius, skurdo rizikos lygis gali būti labai didelis, jei turtingųjų pajamos ten dar didesnės.
Grįžkime prie Lietuvos. Pagal 2009 metų duomenis apskaičiuota 2010 metų skurdo rizikos riba (60% disponuojamų pajamų medianos) yra 701 litas per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui. Metais anksčiau ši riba sudarė 831 litą, taigi pajamų mediana sumažėjo 15,6 procento. Šis sumažėjimas labai didelis ir skausmingas, liudijantis apie gyvenimo lygio smukimą.
Vidutinis neto darbo užmokestis 2009 metais, Statistikos departamento duomenimis, sumažėjo tik 3 procentais. Kaip matome, namų ūkių tyrimai kur kas geriau nei vidutinio darbo užmokesčio rodikliai atspindi 2009 metų gyventojų nuskurdimo mastą. Tačiau šį mastą parodo pati skurdo rizikos riba, o ne vadinamasis skurdo rizikos lygis, kuris paradoksaliai fiksuoja skurdo sumažėjimą, o ne padidėjimą 2009 metais. Pensininkų skurdas pagal šį rodiklį rekordiškai sumažėjo netgi 14,3 punkto – daugiau nei perpus (bet iš tikrųjų pensijos 2009 metai buvo tik nemažinamos, kas nereiškia, kad pensininkai ėmė gyventi dvigubai geriau).
Todėl dar kartą lieka klausti – kaip turime interpretuoti tą 20,2 procentų „skurdo rizikos lygį“, kuris iš tikrųjų skurdo lygio nematuoja (arba matuoja blogai)? Gal jį skelbiant reikėtų kaip ant cigarečių dėti privalomą prierašą – „Statistikos departamentas perspėja…“. Ir ką daryti su mėgiamu kartoti teiginiu, kad „penktadalis Lietuvos skursta“, jei jis remiasi mažai patikimu rodikliu?
Skurdo rizikos lygio sumažėjimas 0,4 procentinio punkto rodo ne tai, kad skurdas sumažėjo, o tik tai, kad šiek tiek pamažėjo pajamų nelygybė.
Manau, statistikų paskelbti skurdo rodikliai puikiai liudija, kad į „skurdo rizikos lygį“ pirmiausia reikia žiūrėti kaip į pajamų nelygybės, o tik paskui kaip į skurdo lygio matavimo rodiklį. Taigi skurdo rizikos lygio sumažėjimas 0,4 procentinio punkto rodo ne tai, kad skurdas sumažėjo, o tik tai, kad šiek tiek pamažėjo pajamų nelygybė. Panašūs procesai vyko ir kaimyninėse Baltijos šalyse. Latvijoje skurdo rizikos lygis 2010 m. buvo 21,3 procento, Estijoje – 15,8 procento; palyginti su 2009 m., skurdo rizikos lygis sumažėjo atitinkamai 4,4 ir 3,9 procentinio punkto. Taigi kaimynai kur kas ženkliau sumažino pajamų nelygybę; ypač reikėtų pabrėžti Estijos rodiklį, liudijantį, kad estams kur kas geriau negu mums ir latviams sekasi kurti socialiai teisingesnę valstybę.
Taigi skurdo rizikos lygis neatrodo patikimas skurdo matavimo rodiklis. Tačiau ar yra patikimas rodiklis? Gal vertėtų vėl atsigręžti ne į santykinę, o į absoliučią skurdo ribą – suskaičiuoti minimalų poreikių krepšelį ir įvertinti, kiek gi yra šalyje žmonių, neįstengiančių šį krepšelį įpirkti.
Anksčiau tuo tikslu būdavo skaičiuojamas minimalus gyvenimo lygis (MGL). Prieš keletą metų skaičiuojamas MGL siekė maždaug 350 litų (daugeliui paramos išmokų skaičiuoti taikomas MGL išliko 125 litai, vėliau jis buvo pervadintas bazine socialine išmoka ir padidėjo iki 130), bet paskui MGL nebebuvo skaičiuojamas (ar bent jau oficialiai skelbiamas).
Tačiau 350 litų išliko kaip valstybės remiamų pajamų dydis, ir pagal jį nustatoma, kokius asmenis (šeimas) remti kaip skurstančius. 2008 metais tokių asmenų buvo 37,3 tūkstančio, 2009 metais – 73,5 tūkstančio, 2010 metais – 181,3 tūkstančio, arba 5,5 procento šalies gyventojų (SADM duomenys).
Pagal šiuos duomenis išeitų, kad skursta ne penktadalis, o tik 5-6 procentai šalies gyventojų, nors porą pastarųjų metų kasmet jų skaičius padvigubėja. Bet ar patikimas šis skaičius? Juk socialinei pašalpai gauti keliamos įvairios papildomos sąlygos, ir ne visi skurstantys patenka į pašalpos gavėjų skaičių. Be to, ar ne per žema ta 350 litų riba? Ar žmogų, kurio mėnesio pajamos – 351 litas jau neturėtume laikyti skurstančiu? Tikroji skurdo riba, matyt, yra gerokai aukščiau, ir šiandien valdžia nepasiruošusi jos įvardinti.
____________________
Teodoras Medaiskis yra socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas, 1992-1993 metais – socialinės apsaugos ministras
