S. Johnsonas.
Bent iš pirmo žvilgsnio padėtis euro zonoje šiandien ir Pietų Korėjoje 1997 metų rudenį labai skiriasi. Abiem atvejais vyko ekonomikos katastrofos. Tačiau euro zonos problemos kyla dėl didelio vyriausybių įsiskolinimo. O iš Pietų Korėjos masiškai bėgo kapitalas bei žlugo valiuta, ir beveik visa skola buvo sukaupta verslo sektoriuje.
Nepaisant to, euro zona galėtų pasimokyti iš Pietų Korėjos patirties, kuri prasmingas reformas suderinusi su greitu atsigavimu iš krizės išbrido greičiau nei kas nors galėjo tikėtis. Pagrindinis dalykas, tada pakeitęs smunkančios Pietų Korėjos kryptį, buvo žymus jos valiutos, vono, nuvertėjimas. Euro nuvertėjimas galėtų pakeisti dabartinę euro zonos kryptį.
Kiekviena krizė skiriasi, tačiau Pietų Korėja dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje turėjo daug panašumų su kitomis besivysčiusios rinkos šalimis. Didelės su politikais susijusios bendrovių grupės, žinomos kaip „chaebol“, greitai išsiplėtė prisiėmusios didžiulius pigių paskolų kiekius.
Akcininkai iš išorės turėjo mažai įtakos galingiems šiuos konglomeratus valdžiusiems asmenims. O skolintojai dalijo pinigus lengva ranka, nes manė, kad besiskolinantys konglomeratai buvo pernelyg svarbūs vyriausybei, kad ši leistų jiems bankrutuoti. Politiniai veiksniai suvaidino svarbų vaidmenį auginant skolas – jie ekonomikoje kūrė pažeidžiamas vietas, kurios, sunerimus investuotojams, staigiai galėjo virsti ekonomikos krizėmis.
Nors Pietų Korėjos valstybės valdomi bankai formaliai kontroliavo kapitalo srautus, glaudūs ryšiai tarp privataus sektoriaus ir vyriausybės reiškė, kad konglomeratai neturėjo ko baimintis. 1997 metų rudenį, kai krizė sukrėtė Tailandą ir Indoneziją, didžiulė panika kilo ir Pietų Korėjoje. Nuvertėjus vietos valiutai bendrovių paskolos užsienio valiutomis tapo sunkia našta, ir tai toliau skleidė paniką. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pasiūlyta ankstyva pagalba nestabilizavo padėties.
Euro zona dabar neturi užsienio skolos problemos – visos dėmesio centre atsidūrusios skolos yra išduotos eurais, ir dauguma jų yra Europos vyriausybių įsipareigojimai savo pačių šalių bankams. Tačiau, kaip jau suprato Graikija ir Italija, toks derinys yra pavojingas. Europos skolų dinamika ganėtinai skiriasi nuo Pietų Korėjos, bet problemos abiem atvejais gali būti laikomos neįveikiamomis.
Europos skolų dinamika ganėtinai skiriasi nuo Pietų Korėjos, bet problemos abiem atvejais gali būti laikomos neįveikiamomis.
Akivaizdžia išeitimi taptų ekonomikos augimas, kuris sumažintų skolos ir bendrojo vidaus produkto (BVP) santykį ir pagerintų palūkanų normas. Tačiau įprastos ekonomikos skatinimo priemonės Europoje nepasiekiamos: mokestinę politiką varžo dideli skolų lygiai, o infliacijos besibaiminantis Europos centrinis bankas (ECB) tvirtai laiko pinigų politikos vadeles savo rankose. Jokie kiti šiuo metu svarstomi pasiūlymai, įskaitant įvairius „struktūrinių reformų“ būdus, trumpuoju laikotarpiu nepaskatins ekonomikos sparčiai augti.
Rugsėjį Portugalija planavo vykdyti tam tikrą „vidinę devalvaciją“: sumažinti mokesčius darbo jėgai ir padidinti pridėtinės vertės mokestį. Dabar šie planai atidėti – turbūt todėl, kad tai yra politiškai neįgyvendinama. Tikra devalvacija, kita vertus, galėtų stebuklingai paveikti realiąją ekonomiką. Mirštanti Italijos ekonomika atsitiestų naujam gyvenimui, jeigu euro vertė, įvertinus infliacijos įtaką, smuktų 30 procentų. 1997 metais Pietų Korėjos ekonomika niro dugno link, 1998 metai vis dar buvo sudėtingi, bet 1999 metais BVP augo 11,1 procento.
Kaip laisvai svyruojantį kursą turintis euras galėtų nuvertėti, kai į jo kursą labai mažai kišamasi(kitaip tariant, valiutos keitimų kursą nustato rinka), priklauso nuo pinigų politikos. Jeigu ECB sutiktų atlaisvinti pinigų politiką arba suteikti pakankamai „likvidumo“ įvairioms šalims gelbėti, investuotojai pradėtų baimintis infliacijos, o tai susilpnintų eurą. Kita vertus, jeigu ECB verčiau rinktųsi leisti didesnėms šalims, tokioms kaip Italija, bankrutuoti, tai susilpnintų eurą dar labiau, kadangi investuotojai bijotų, jog nemokumo užkratas plis toliau.
Nors euro nuvertėjimas niekada nebūtų įvardytas kaip oficiali euro zonos politika, šiuo metu atrodo, kad visi keliai veda šia kryptimi. Žinoma, valiutos nuvertėjimas nėra panacėja. Pietų Korėjai taip pat prireikė priimti sudėtingų sprendimų, įskaitant ir akistatą tarp vyriausybės bei didžiausių konglomeratų, iš kurių kai kurie gana begėdiškai laužė įstatymus.
Po ilgų derybų, kuriose viena bendrovė – „Daewoo“ – grasino bankrutuoti, ir politinės jėgos telkėsi jos pagalbai, vyriausybė laimėjo. Labai galinga „Daewoo“ grupė bankrutavo ir buvo restruktūrizuota. Apskritai Pietų Korėja sugebėjo suvaldyti perteklinę privataus sektoriaus galią (tai galėtų pamokyti, kaip tvarkytis su šiandienos megabankais).
Panašiai ir Europa turi išspręsti gilesnes struktūrines problemas. Jai reikia mokestinio centro, panašiai kaip JAV reikėjo federalinės mokesčių valdžios institucijos 1787 metais. Išties, europiečiams reikia tuometinio JAV konstitucinio suvažiavimo atitikmens bei sunkių tada vykusių ratifikavimo debatų.
Tačiau šioks toks euro nuvertėjimas padėtų pastūmėti vidinės valdymo reformos įgyvendinimo link. Ir, patinka tai ar ne, stiprėjantis spaudimas eurui greičiausiai privers Europos pareigūnus to imtis.
____________________
Simonas Johnsonas yra buvęs vyriausiasis TVF ekonomistas, vienas iš įtakingo ekonomikos tinklaraščio BaselineScenario.com įkūrėjų, „МIT Sloan“ vadybos mokyklos profesorius, Petersono tarptautinės ekonomikos instituto tarybos narys ir, kartu su Jamesu Kwaku, knygos „13 bankininkų“ autorius
