S. Kropas.
Daugumai nėra naujiena, kad už kai kurias prekes ir paslaugas pastaruoju metu tenka mokėti daugiau. Ekspertų reakcija rodo, kad kainų ūgtelėjimas jiems buvo savotiškas netikėtumas. Politikai išreiškė susirūpinimą ir sutelkė dėmesį į paslaugas ir prekes teikiančias įmones įtardami, kad tų negerovių priežastis gali būti neteisingas įmonių noras nepagrįstai pasipelnyti vartotojų sąskaita.
Daugelis gal ir neatkreipėme dėmesio, kad metų pradžioje pasaulinė investicinė kompanija GMO ketvirtinėje apžvalgoje paskelbė daugiau kaip šimtmečio 33 pagrindinių rūšių žaliavų ir prekių kainų indeksą. Pagal infliaciją pakoreguotas indeksas pastarąjį šimtmetį tokiame lygyje, kokiame yra dabar, buvo tik tris kartus: pasaulinių karų ir naftos krizės laikotarpiais.
Kadangi beveik visi materialūs ūkio poreikiai tenkinami naudojant šias žaliavas, tiktai laiko klausimas, kada ši tendencija realizuosis infliacijos rodikliuose. Daugumą iš prekių ir žaliavų sąrašo į Lietuvą importuojame (infliaciją taip pat), ir net jei ką nors ir gaminamės patys, kainų lygis taip pat priklauso nuo pasaulio rinkose esančių kainų. Todėl ši tendencija yra verta kur kas svaresnio politikos formuotojų bei kiekvieno fizinio ar juridinio asmens dėmesio.
Kas lemią kainų šoką pasaulyje?
Įvardijamos skirtingos globalių infliacijos tendencijų priežastys. Kai kas kaltina pagrindinius pasaulio centrinius bankus: JAV federalinių rezervų banką dėl jo taip vadinamos kiekybinio lengvinimo programos ir Europos centrinį banką – dėl ekonomikos gelbėjimo programų metu į ūkį įlietų didelių pinigų.
Be abejo, tokio masto centrinių bankų priemonės priemonės negali nepaveikti kainų lygio bei infliacijos lūkesčių. Tačiau reikia turėti mintyje, kad visos centrinio bankų priemonės yra laikinos ir įvykus stabilizacijai rinkose tos priemonės turėtų būti laipsniškai atšaukiamos, o monetariniai stimulai turėtų nustoti veikti. Todėl galėtume manyti, kad poveikis infliacijai nėra ilgalaikis bei po tam tikro laiko turėtų išnykti. Reaguodami į infliacijos kylimą Europos centrinis bankas jau ėmėsi laipsniškai didinti bazines palūkanų normas.
Kiti dėl aukštų žaliavų ir medžiagų kainų linkę kaltinti spekuliantus. Anksčiau žaliavų ir prekių rinkos veikė fizinių spekuliantų ir apsidraudėjų tarpusavio sandorių pagrindu, kurie rėmėsi sezoniniais produktų kainų svyravimais. Tačiau „Goldman Sachs“ sukūrė sistemą, kurioje galima pirkti produktus visame pasaulyje remiantis ateities sandoriais, nepriklausomai nuo sąlygų.
Pinigai aktyviai investuojami į ilgalaikius ateities sandorius, o šios rinkos dalyvių skaičius keturis kartus viršijo fizinių spekuliantų skaičių, įtakodamas ir kainų augimą. Finansinės ir kitos institucijos naujoje sistemoje gali pirkti didelius prekių ir žaliavų kiekius, kas anksčiau buvo neįmanoma. Nors po pastarosios krizės įgyvendinamos naujos reguliavimo priemonės apribos spekuliacijas naudojant išvestines priemones, tačiau ne tiek, kad reikšmingai įtakotų prekių ir žaliavų rinką. Reikia turėti mintyje, kad vis aktyvesnės šios rinkos dalyvės bus ir finansinių institucijų reguliavimu neapsunkintos nefinansinės įmonės.
Tačiau vis labiau įtikinama atrodo kita kainų augimo versija, dar labiau skatinanti spekuliuoti žaliavomis: staigiai išaugusi pasaulinė paklausa ir ribotos žaliavų išgavimo galimybės. Akivaizdus pavyzdys yra naftos išteklių kaina. Ilgą laiką buvo manoma, kad 18 JAV dolerių kaina už barelį yra ekonomiškai pagrįsta. Tarptautinės finansinės organizacijos su tam tikru galimo didėjimo limitu savo prognozėse naudodavo 25 JAV dolerių už barelį kainą.
Tačiau paklausos šokas naftos kainą pakėlė iki ekonominiais argumentais nelabai suprantamo lygio. Toks pasikeitimas lėmė reikšmingą finansinių resursų perskirstymą pasaulyje. Naftą eksportuojančios valstybės nelauktai gavo papildomų pajamų, o šalims vartotojoms tai buvo papildomas apmokestinimas.
Kad ir kurį veiksnį beįvardintume kaip svarbiausią, bendra resursų kainų tendencija greičiausiai nesikeis. Globalią infliaciją, ko gero, lemia ne kokia nors viena, bet visas kompleksas priežasčių. Nors laikinai žaliavų kainos gali sumažėti, tačiau bendrą tendenciją bus sunku pakeisti, ir gan dideli kainų svyravimai greičiausiai taps nuolatiniu šios globalios rinkos bruožu.
Ar galime ignoruoti globalizacijos realijas?
Tikėtina, kad žaliavų ir prekių kainos seks paskui naftos kainų tendencijas, o pigių žaliavų epocha baigėsi. Taigi kaip aukštų žaliavų kainų aplinkybė gali paveikti Lietuvą?
Toks pasikeitimas gali reikšti didžiulį finansinių resursų perskirstymą. Žaliavas gaminančios šalys gaus netikėtas papildomas pajamas, likusioms pasaulio šalims tai bus papildomas mokestis. Lietuva tikriausiai nebus tarp laimėtojų.
Šalių viduje perskirstymo pasekmės irgi nebus vienodos. Žaliavas išgaunančių šakų įmonėms tai reikš papildomas pajamas ir plėtrą, tačiau daugumai šalies gyventojų tai bus papildomos namų ūkio išlaidos. Negalima nesutikti su pastaruoju metu Lietuvos banko paskelbtu ekonominės aplinkos vertinimu, kuriame konstatuojama, kad namų ūkio finansinė būklė artimiausioje ateityje dar blogės ir tai turės neigiamos įtakos namų ūkių gebėjimui vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus.
Jautriausios yra maisto kainos, kurios turi tiesioginį poveikį kiekvienam planetos gyventojui, tačiau didžiausią poveikį turi mažiausias pajamas turintiems asmenims, kurie daugiausia pajamų išleidžia maistui
.
Ši tendencija keičia ir iki šiol ekonomikos vadovėliuose deklaruojamą paradigmą, kad siekiant aukštesnio gerbūvio lygio šalys turi orientuoti ekonominę politiką į aukštesnę pridėtinę vertę kuriančias šakas, nes žaliavų ir medžiagų sektoriuje dėl darbo našumo augimo ir kainų defliacijos buvo sukuriama vis mažesnė pridėtinė vertė.
Ji turi keisti politikų ir piliečių mąstymą. Tuo tarpu vykstančios vietinės ir fragmentinės bei rinkimų ciklo motyvacija besiremiančios diskusijos viešojoje erdvėje negali nekelti susirūpinimo, nes tiksliau nediagnozavus reiškinio priežasties „gydymo priemonės“ gali būti nevaisingos ir pernelyg politizuotos.
Politikų pasipešiojimai ir Lietuvos viešojoje erdvėje vykstančios diskusijos rodo, kad galbūt esame tarp tos pasaulio dalies, kuri nenori pripažinti globalizacijos realijų.
Kokios galimos politikos alternatyvos? Lietuva gali pati išgauti tik šešias (linai, taukai, mediena, cukrus, kviečiai, vilna) iš 33 žaliavų rūšių, tačiau ir šių gamybos šakų potencialas dėl vyravusių ekonominės teorijos nuostatų buvo nepanaudojamas. Galbūt reikėtų siekti kuo labiau panaudoti vietinį potencialą. Be to, būtina aktyviai skatinti keisti vartojimo elgseną ir įgyvendinti taupymo priemones.
Net jei aukštos kainos pasaulyje ne iš valdžios o iš Dievo, valdžia turėtų neatidėliodama imtis įvertinti pasekmes ir padėti Lietuvos ūkio subjektams kuo greičiau suprasti pasikeitusią situaciją ir prisitaikyti. Panašu, kad visų mūsų labui gamybos struktūra bei vartotojų elgsena ir kultūra turėtų radikaliai keistis.
____________________
Stasys Kropas yra Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos profesorius, Lietuvos bankų asociacijos prezidentas, Europos ekonominių ir socialinių reikalų komiteto narys.
