Lietuvos bankas garsiai paskelbė sukūręs „priešnuodį finansinei trumparegystei“. Juo turėtų tapti dar šiais metais įsigaliosiančios atsakingo skolinimo gairės, kurios iš esmės nustatys, kaip turės išdavinėti paskolas šalyje veikiantys bankai. Vis dėlto jos dar nebūtinai apsaugos šalį nuo finansinių ir ekonominių negandų, su kuriomis teko susidurti per pastaruosius keletą metų.
Per krizę sulaukęs priekaištų dėl neveiklumo, Lietuvos bankas imasi iniciatyvos ir ketina komerciniams bankams užmauti atsakingo skolinimo apynasrį. Gegužės pabaigoje išplatintas Atsakingo skolinimo nuostatų projektas turėtų nustatyti, kokio dydžio paskolas galės išduoti bankai ir kokius reikalavimus turės atitikti potencialūs paskolų gavėjai. Žadama, kad, sulaukus rinkos dalyvių pastabų, nuostatos galėtų įsigalioti antroje metų pusėje, jos būtų ne rekomendacinio, o privalomojo pobūdžio.
Politiškai jos atrodo labai patraukliai. Nuostatos lyg ir turėtų drausminti laisvamanišką kreditavimo politiką prieš krizę vykdžiusius bankus ir užtikrinti, kad toks jų elgesys ateityje nepasikartos. Be to, ir kitose šalyse aktyviai vykstant diskusijoms dėl griežtesnio finansų sistemos reguliavimo, tačiau neapsisprendžiant dėl kertinių nuostatų, ryžtingi vietos reguliuotojo veiksmai atrodo pagirtini. Tačiau vertinant tai finansiškai ir ekonomiškai racionalumo šiose nuostatose trūksta, o Lietuvos bankas ieško ne to priešnuodžio, mat šalies finansų sistemos trūkumai yra visai ne tai, nuo ko turėtų saugoti Atsakingo skolinimo nuostatos. Apie tai – šiame ir kituose šio skyriaus straipsniuose: „Ateitį kuriančios investicijos“ bei „Trys nykštukės ir milžinė“.
Politikai aktyvumą giria
Lietuvos banko parengtos Atsakingo skolinimo gairės turėtų nustatyti, kokio dydžio paskolas ateityje galės išduoti šalyje veikiantys bankai bei kredito unijos ir kokius vertinimo kriterijus jie turės taikyti potencialiems kredito gavėjams.
Komentuodamas gairių projektą naujasis Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas kalbėjo, kad šios gairės turėtų atlikti rinkos drausminimo funkciją, ateityje užkirsti kelią rinkos „burbulams“ ir apsaugoti mažiau ekonomikos žinių turinčius vartotojus nuo pernelyg didelių finansinių įsipareigojimų.
Politikai Lietuvos banko ir jo naujojo vadovo ketinimus linkę palaikyti. „Tai, kad centrinis bankas imasi iniciatyvos finansiniam neatsakingumui pažaboti, nieko blogo nematau“, – teigė Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas, kuris teigė pasigedęs aktyvesnių Lietuvos banko rinkos priežiūros veiksmų anksčiau.
Iš tiesų ankstesniam Lietuvos banko vadovui Reinoldijui Šarkinui buvo labiau būdinga moralizuojančio, o ne baudžiančiojo rinkos prievaizdo pozicija. Pavyzdžiui, jis dar 2006 metų pradžioje įspėjo dėl per žemai nuleistos skolinimo kartelės ir su tuo susijusios rizikos. Centrinio banko vadovo žodžiai kūnu nevirto ir jokių rinkos reguliavimo veiksmų imtasi nebuvo. Tuo metu du skandinaviško kapitalo bankai visu smarkumu buvo įsitraukę į konkurencinę kovą dėl didesnės būsto kreditų dalies. Įžvelgę perkaitimo požymių vietos ekonomikoje, bankai greitai sumažino finansavimo apimtį, dėl vadinamosios valiutos rizikos išaugo skolinimo palūkanos. Pasikeitusi Lietuvos banko pozicija ir didesnis politikų noras reguliuoti finansų institucijas atrodo kaip logiška pastarųjų kelerių metų įvykių pasekmė.
Iniciatyvą sveikina atsargiai
Praktiškai visi žurnalo IQ kalbinti finansų specialistai ir rinkos atstovai teigė, kad Atsakingo skolinimo gairės yra sveikintina iniciatyva ir kad rinkoje atsakingesnių paskolų idėjos propagavimas būtų naudingas, tačiau kalbėdami apie konkrečius nuostatų aspektus pašnekovai pastebėjo ne vieną trūkumą.
Finansų analitikas Stasys Jakeliūnas naują reguliuotojo iniciatyvą vertino teigiamai: „Iniciatyva kokius penkerius metus vėluoja, bet gerai, kad pagaliau jai pasiryžta.“ Pasak analitiko, ne per seniausiai panašių veiksmų ėmėsi finansų rinkos reguliuotojas Švedijoje. Palankiai tokią iniciatyvą vertino ir Lietuvos bankų asociacija. Jos prezidento Stasio Kropo teigimu, asociacijos viduje jau anksčiau svarstyta, kad reikėtų nustatyti etiško skolinimo standartus, bet bendro sutarimo ligi šiol trūko. Jeigu gairės iš tiesų bus privalomojo pobūdžio, tai susitarimo siekti asociacijos viduje nebereikės.
Anot S. Kropo, tokia tvarka turėtų ir pranašumų, ir trūkumų. Pirmiausia, ji nustatytų tam tikrus skolinimo rėmus ir sumažintų vietos interpretacijoms dėl to, kaip turėtų būti atsakingai išduodamos paskolos. Kita vertus, sumažėjęs bankų lankstumas išduodant paskolas gali lemti dažniau ištariamą „ne“ potencialiems skolininkams.
Tiesa, per pastaruosius keletą metų bankai ir be reguliuotojo spaudimo taikė gana griežtus skolinimo reikalavimus. Daugelyje bankų 85 proc. įsigyjamo būsto vertės paskola buvo didžiausia, kokios galėjo tikėtis paprastas banko klientas. Pasak „Swedbank“ vadovo Antano Danio, bankas ir dabar visoms naujoms paskoloms taiko šią ribą, o dažniausiai savo klientams rekomenduoja skolintis 70–80 proc. įkeičiamo turto vertės.
Vis dėlto skolinimo kartelę tokiame lygyje linkę laikyti ne visi. Didesnės rinkos dalies nusprendę siekti ir iš patirtų nuostolių baigę išlipti bankai pradėjo klientus vilioti reikalaudami mažesnio pradinio įnašo. Praėjusių metų pabaigoje bankas „Nordea“ paskelbė didinantis finansuojamą būsto dalį iki 90 proc., o šių metų pavasarį kapitalą padidinęs „Snoras“ šią kartelę kilstelėjo iki 95 proc.
Atrodytų, kad lenktynės dėl didesnės rinkos dalies vėl pradėjo įgauti pagreitį. Į tai atkreipė dėmesį ir K. Glaveckas, pasak kurio, nors rinka ir turėjo galimybių pasimokyti, išvadas padarė ne visi, todėl reguliuotojo niuksas būtų pravartus. Politikas taip pat nemano, kad vienodų reikalavimų bankams nustatymas galėtų apriboti bankų konkurenciją ir sumažinti paskolų išdavimo apimtį.
Banko „Snoras“ pirmasis viceprezidentas Naglis Stancikas teigė nematantis pavojaus, kad dėl naujų apribojimų sumažėtų bankų konkurencija. Be to, jis tikino, kad jo vadovaujamas bankas lengvai prisitaikytų prie naujų reikalavimų ir rastų kitų būdų, kaip konkuruoti dėl rinkos dalies. Tačiau pašnekovas pabrėžė, kad būtina gerai įvertinti naujų reikalavimų įtaką šalies ūkiui ir tai, kaip finansavimo apribojimas gali paveikti tolesnę verslo ir ekonomikos plėtrą.
Netrūksta spragų
Ekonomikos pakilimo metu kone 100 proc. finansuojamas įsigyjamas nekilnojamasis turtas buvo dažnas reiškinys. Kadangi per 2001–2007 metų laikotarpį nekilnojamojo turto kainos sparčiai kilo, tai dažniausiai po metų paskola tapdavo pastebimai mažesnė už įkeisto turto vertę. Todėl net ir 100 proc. turto vertę atitinkančios paskolos suteikimas buvo saugus. Iki maždaug 2008-ųjų vidurio. Prasidėjus pasaulinei finansų krizei ir vietos ūkio perkaitimui, bankai staigiai sustabdė kreditavimą, o VILIBOR palūkanos išaugo kelis kartus, nekilnojamojo turto paklausa smarkiai krito, kartu žemyn smigo ir kainos.
Per dvejus metus nekilnojamasis turtas prarado 40 proc. ar daugiau vertės, todėl jei paskola būstui įsigyti buvo paimta 2007–2008 metų laikotarpiu, tai būsto vertės ir paskolos santykis galėjo pakisti daugiau negu 15 proc. Jeigu net ir būtų remtasi atsakingo skolinimo gairėmis, 85 proc. riba nebūtų visiškai apsaugojusi. Kita vertus, galbūt tokios ribos egzistavimas apskritai nebūtų leidęs išsipūsti kainų „burbului“, todėl ir jų nuosmukis galėjo būti ne toks didelis.
Vis dėlto, pasak S. Jakeliūno, nustatyti reikalavimus tik vienai iš visų kreditavimo priemonių bankų arsenale gali būti per maža norint apsaugoti gyventojus nuo prisiimtų per didelių finansinių įsipareigojimų. Pavyzdžiui, nors būsto kreditui ir būtų taikomas 85 proc. reikalavimas, trūkstamą sumą galima pasiskolinti pasiimant vartojimo kreditą. Kita galimybė – taikyti didesnį nekilnojamojo turto įvertinimą. Šie būdai taikyti ir iki šiol, o susidūrus su Lietuvos banko ribojimais jie gali tapti nebylia rinkos praktika ir nesumažinti, o dar labiau padidinti skolinimo riziką.
Tiesa, gairėse numatytas kitas saugiklis – maksimalus kredito grąžinimo mėnesio įmokos dydis, neturintis viršyti 40 proc. nuolatinių asmens ar namų ūkio pajamų. Tačiau tokia nuostata gali dar labiau suvaržyti skolinimą namų ūkiams ir nebūtinai apsaugoti nuo rizikingo sprendimo. Pavyzdžiui, jeigu mėnesio pajamos prilygsta minimaliai algai, tai 40 proc. įmokos dydis, įvertinus būtinąsias išlaidas, gali būti per didelis. Jeigu mėnesio pajamos siekia 5 tūkst. litų, įvertinus būtinąsias išlaidas, mėnesio įmokos dydis galėtų būti didesnis. Šiuo atveju aktualiau būtų nustatyti konkrečią sumą, kuri turėtų likti namų ūkiui per mėnesį atskaičius visus įsipareigojimus, ką bankai ir daro. Problema ta, kad, kintant pragyvenimo lygiui, keistųsi ir ši suma, todėl nuostatas tektų nuolatos persvarstyti.
Dar daugiau neaiškumų kyla nagrinėjant projektų NT plėtotojams nustatomus kreditavimo apribojimus. Gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto projektams plėtoti rekomenduojamas įkeisto turto vertės ir paskolos santykis yra 80 proc., komercinės paskirties objektams šis santykis turėtų sudaryti 75 proc. Per daug nesigilinant į įvairias galimas situacijas, toks santykio nustatymas gali būti ne visada pagrįstas. Tačiau nuostabą kelia nuostatų punktas, kuriame kalbama, kad šie apribojimai neturi būti aktyviai taikomi daugiau kaip 3 metus nekilnojamojo turto rinkoje veikiantiems ūkio subjektams. Šiuo atveju nuostatose įtvirtinamas tam tikrų įmonių konkurencinis pranašumas. Įdomu, ką apie tai pasakytų Konkurencijos tarybos specialistai?
Išvardyti tik keli rinkos dalyviams klausimų sukėlę nuostatų fragmentai. Gilinantis toliau, būtų galima kalbėti ir apie nepagrįstai mažą paskolos dydį žemei įsigyti, komplikuotas paskolos refinansavimo aplinkybes, neišsamų nuolatinių pajamų šaltinio apibrėžimą ir t. t. Galop didžiausia šių nuostatų kliūtimi gali tapti tai, kad jos galios tik Lietuvos teritorijoje, o norint paprastai išvengti jų reikalavimų užteks išduoti paskolą per užsienio šalyje veikiantį banko filialą arba pagrindinį banką.
Nepaisant išvardytų trūkumų, šios nuostatos iš tiesų gali šiek tiek pristabdyti naują kreditavimo bumą, nors skolinimo rizika kai kuriais atvejais gali dar labiau išaugti. Tačiau neigiamas tokių nuostatų, jeigu jos bus priimtos tokios, kokios dabar yra, efektas gali būti didesnis. Iš esmės jos apribos ekonominį aktyvumą, bankai visas kritikos strėles dėl atsisakymo skolinti nukreips į rinkos reguliuotoją, o žmonių galimybės įsigyti nuosavą būstą sumažės. Svarbiausia – gairės menkai teprisidės prie pagrindinės problemos sprendimo.
Pinigų importo pavojai
Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Finansų katedros vedėja profesorė Meilutė Jasienė teigė negalinti sutikti su dviem teiginiais – esą „bankai dalijo paskolas bet kam“, o skolininkai yra „patys kalti, elgėsi neatsakingai, buvo godūs“. Anot jos, bankai nenuolatiniams klientams greičiausiai taikė lygiai tokius pačius reikalavimus, kokie yra išdėstyti gairėse, o šalies gyventojams pirmą kartą atsirado galimybė išspręsti būsto problemą gaunant paskolą ir būtų buvę neprotinga tokia galimybe nepasinaudoti. „Pagrindinė problema yra ne tai, kad bankai neatsakingai skolino ar klientai neatsakingai skolinosi, o tai, kad Lietuvoje dominuojantys užsienio kapitalo bankai turi galimybę praktiškai nekontroliuojamai importuoti kredito išteklius iš užsienio“, – apibendrino M. Jasienė.
Ekonomikos perkaitimas ir nekilnojamojo turto rinkos kainų burbulas Lietuvoje vyko pagal klasikinį scenarijų, kai į besivystančios šalies rinką ėmė plūsti kreditiniai ištekliai iš išsivysčiusių šalių. Tačiau šie finansų srautai gali greitai pakeisti kryptį ir taip dažniausiai įvyksta susidūrus su pirmais ekonominiais sunkumais. Investuotojo Jameso Oateso teigimu, viena didžiausių netekčių Baltijos šalyse per šią krizę buvo finansinių išteklių atitraukimas. Panašu, kad ištekliai atitraukinėjami iki šiol, o balanso tarp indėlių ir išduotų paskolų bankinėje sistemoje nėra (žr. grafiką). Dar vienu smūgiu šalies verslui, pasak M. Jasienės, tapo smarkiai 2008 metų pabaigoje išaugusios tarpbankinės palūkanos VILIBOR, kurios labiausiai ir paskatino skolininkų nemokumą. Išsamiau tokių VILIBOR viražų prielaidas žurnalas IQ nagrinėjo praėjusių metų balandžio numeryje.
Todėl siekiant šalies finansų sistemos stabilumo didelę reikšmę turi tai, kiek skolinimo cikle dalyvauja vietinės kilmės lėšos. M. Jasienė detaliai paaiškina, kaip veikia toks mechanizmas: kai bankų kredito išteklių sudarymo pagrindinis šaltinis yra vietiniai ištekliai – rezidentų indėliai, staigus kredito išteklių augimas ir kreditavimo plėtra mažai tikėtini. Šiuo atveju bankai, siekdami didinti kreditavimo apimtis didėjant paskolų paklausai, privalo pritraukti daugiau indėlių. Pagrindinis būdas – didinti už indėlius mokamą palūkanų normą, tai brangina kredito išteklius ir didina paskolų palūkanų normą. Didėjanti paskolų palūkanų norma brangina paskolas ir mažina paskolų paklausą. Taip veikia kredito rinkos savireguliacija, stabdanti pavojingą kreditavimo plėtrą. Be to, centrinis bankas savo priežiūros ir pinigų politikos priemonėmis, tokiomis kaip privalomųjų atsargų normos padidinimu, taip pat gali mažinti skolinamųjų lėšų pasiūlą.
M. Jasienės teigimu, norint veiksmingai spręsti per pastarąją krizę išryškėjusias finansų sistemos ydas reikėtų kontroliuoti kredito išteklių importą iš užsienio bankų ir keisti VILIBOR nustatymo tvarką įvedant daugiau skaidrumo ir galbūt grįžti prie prieš gerą dešimtmetį bankų taikytos praktikos, kai palūkanų normai apskaičiuoti buvo taikoma Lietuvos banko skelbiama praėjusio ketvirčio komercinių bankų terminuotųjų indėlių palūkanų vidurkis.
Siekiant išvengti nekilnojamojo turto kainų burbulo pirmiausia reikėtų galvoti apie mokesčių politiką. Nėra blogai, kai žmonėms sudaromos palankios sąlygos šiuolaikiškam būstui įsigyti, problemos pradeda kauptis tada, kai atsiranda daug galvojančiųjų, kai perkant ir perparduodant būstus galima iš to užsidirbti. Tokias paskatas pirmiausia turėtų stabdyti mokesčių politika, o ne apribojimai paskolai, kurią gali pasiimti žmogus.
Suprantama, kad politikams ir ne vien jiems patinka griežtesnis Lietuvos banko tonas. Tokiais atvejais atrodo, kad problemą galima išspręsti priėmus įstatymą ar kelių lapų dokumentą. Tačiau iki šiol netrūko pavyzdžių, kai problemos sprendimas tiesiausiu keliu norimų rezultatų nedavė. Kai kalbama apie finansų sritį, nuo kurios taip smarkiai priklauso visas šalies ūkis, bet kokios naujos reguliavimo priemonės turi būti itin gerai pasvertos. Politikai galėtų pagalvoti ir apie savo indėlį į tokių problemų sprendimą – mokesčius nekilnojamajam turtui ir didesnės finansavimo šaltinių įvairovės pritraukimą.
