Kovo 22 d. Vyriausybei sukaks 100 dienų, tad IQ vertina pirmuosius Vyriausybės sprendimus ir darbus
Visuomenė iš Vyriausybės vis dar viliasi daug. Pagal „Vilmorus“ visuomenės nuomonės apklausas jau gruodį pasitikėjimas Vyriausybe šoktelėjo ir pasiekė 20,5 proc., o nepasitikinčių naujuoju ministrų kabinetu sausį sumažėjo iki beveik 30 proc.
Premjeras Algirdas Butkevičius pralenkė ilgą laiką reitingų viršūnėse konkurencijos nejutusią prezidentę Dalią Grybauskaitę.
„A. Butkevičiaus minkštumas, neapsisprendimas, kuris užkliūva apžvalgininkams, visuomenei gali atrodyti kaip įsiklausymas, priešingas buldozeriniam praėjusios Vyriausybės darbo stiliui kadencijos pradžioje“, – premjero populiarumo šuolį aiškino politologas Mažvydas Jastramskis.
Toks visuomenės meilės pliūpsnis Vyriausybei susijęs su pokyčių troškimu, o ne su racionaliu naujosios valdžios sprendimų vertinimu. Po Andriaus Kubiliaus taupymo epochos nemaža dalis gyventojų tikėjosi, kad pagaliau bus galima lengviau atsikvėpti. A. Butkevičiaus kalbos, nors ir nelabai konkrečios, tas viltis dar labiau sužadino.
Galiausiai, socialdemokratams laimėjus rinkimus, jų pozicijos Seime atsispindėjo ir reitingų lentelėse – už laimėtojus balsavę rinkėjai iš savo išrinktųjų inertiškai tikisi gerų darbų.
Jautį už ragų?
Nors ir paburbėjo dėl konservatorių palikimo, ypač – jau parengto biudžeto projekto, naujoji valdžia nepuolė visko daužyti ir laužyti nuo pat pirmųjų dienų. Kaip pamėgo kartoti A. Butkevičius, „jokių naktinių reformų nebus“. Tačiau išpešti konkrečių atsakymų, kas bus keičiama iš esmės ir nuo kokių reformų bus pradėta, iki šiol sekasi sunkiai. Pagrindinis atsakymas: „Bus sukurta darbo grupė.“ Darbo grupių išties sudaryta bemaž kiekvienai bent kiek dėmesio sulaukusiai problemai spręsti: mokesčiams peržiūrėti, eurui įvesti, Visagino atominės elektrinės projekto perspektyvoms įvertinti, tautinių mažumų klausimams spręsti ir taip toliau.
„Dalis ministrų apskritai vis dar susipažįsta su kuruojama sritimi, o pati Vyriausybė tebėra darbo grupių kūrimo stadijos. Atrodo, kad veikiau dreifuojama, reaguojant į įvykius, nei vykdoma sąmoninga kryptinga politika, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas. – Sunku pasakyti, tai sąmoningai pasirinkta taktika ar taip išeina, bet kol kas ši Vyriausybė vengia bet kokių rimtesnių sprendimų ir vykdomos politikos pokyčių. Kol kas ji gali tai sau leisti, nes ekonomika auga ir nereikia skubiai ieškoti būdų jos nuosmukiui bei didėjančiam biudžeto deficitui sustabdyti, kaip su tuo turėjo tvarkytis vos darbą pradėjusi A. Kubiliaus Vyriausybė.“
Darbo grupių rezultatų dar teks palaukti. Tačiau Vyriausybė ėmėsi ir kai kurių darbų, kurie turėjo parodyti jos veržlumą ir nusiteikimą vykdyti rinkimų pažadus. Pirmasis ir svarbiausias toks pažadas buvo susijęs su minimalios mėnesinės algos (MMA) pakėlimu. Kaip sakė, taip padarė – nuo sausio 1 d. MMA buvo pakelta iki 1 tūkst. litų prieš mokesčius. Šis sprendimas turėjo patikti socialdemokratų rinkėjams ir sustiprinti lūkesčius, kad atėjus naujai valdžiai padidės atlyginimai.
Nors kai kurie ekonomistai tai įvertino kaip rizikingą žingsnį, didinti MMA jau buvo pribrendęs reikalas. Tiesa, skeptikai ėmė nuogąstauti, kad dėl pakeltos MMA mažesnės įmonės gali bankrutuoti, kad tai neišvengiamai įsuks visų atlyginimų augimą ir, atitinkamai, infliaciją.
Tačiau sausio pabaigoje Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis teigė, kad situacija ne tokia dramatiška. Jis aiškino, kad tam tikrų padarinių MMA padidinimas turės maisto pramonės įmonėms, baldininkams, tekstilininkams ir jų konkurencingumui, tačiau kalbėti apie bendrovių bankrotus nereikia.
Nors A. Butkevičius paskubėjo ir gana neatsakingai ėmė kalbėti, kad būtų galima atidėti mokesčius mažoms įmonėms, kurioms kyla sunkumų dėl padidintos MMA, jokių praktinių kompensacijos mechanizmų nesiimta. Lygiai taip pat nepagalvota, kaip padėti savivaldybėms, kurių biudžetuose dėl MMA pakėlimo savivaldybių įmonėse gali atsiverti naujų skylių. Dar sunku daryti griežtas išvadas, tačiau sausį ūgtelėjo ir nedarbas – vasario 1 d. jis buvo beveik 1 proc. didesnis nei prieš mėnesį ir pasiekė 12,3 proc. Sparčiausiai jis augo provincijoje: Jonavos, Palangos, Skuodo, Kėdainių, Prienų savivaldybėse.
Renovacija ir energetika
Kitas nemažai lūkesčių sukėlęs sprendimas, kurį galima vertinti pozityviai, – renovacijos programos atnaujinimas. Sveikintina, kad naujoji Vyriausybė šiuo atveju nesiėmė darbo grupių žaidimo ir pateikė naują modelį, pagal kurį savivaldybėms suteikiama daugiau iniciatyvos, siekiant renovuoti pačius neekonomiškiausius daugiabučius. Tiesa, reikia priminti, kad atnaujintos programos projektą parengė dar A. Kubiliaus Vyriausybė, tad A. Butkevičiui ir naujajam aplinkos ministrui Valentinui Mazuroniui liko tik „užkurti“ procesą.
Renovacijos programai išjudinti nuspręsta įsteigti Būsto energijos taupymo agentūrą, o suskubusiems dar šiemet imtis darbų žadama, kad valstybė suteiks iki 40 proc. paramą renovacijos išlaidoms padengti. Skubančių tikrai gali atsirasti – vasario pradžioje jau 40 savivaldybių Aplinkos ministerijai pateikė skubiausiai renovuotinų daugiabučių namų sąrašus, kuriuose – apie 1,5 tūkst. pastatų. Ministerija ketina atrinkti apie 500 iš jų. Jei šie planai bus įgyvendinti, galime pagaliau sulaukti jau išties masinės renovacijos pradžios.
Vienas aktyviausių Vyriausybės narių pirmaisiais mėnesiais buvo ir energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius. Jis ne tik spėjo keletą kartų susitikti su „Gazprom“ atstovais, bet ir kartu su premjeru nuvykti į Varšuvą, atleisti uždaromos Ignalinos atominės elektrinės vadovą, pristabdyti saulės energetikos burbulą. Jo veikla atrodė solidžiai – nebuvo skubama į miltus trinti visų konservatorių pradėtų energetikos projektų, tačiau imtasi skubių darbų ten, kur nesiryžo chirurginių operacijų pradėti dešiniųjų valdžia. Jei Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) nenuspręs, kad jai parankiau savo rinkėjus nuolat gąsdinti būnant opozicijoje, o ne valdžioje, J. Neverovičius gali tapti netikėtu šios Vyriausybės atradimu.
Partnerystės „perkrovimas“
Užsienio politikoje taip pat netrūko judesių. Daugiausia kontroversijų sukėlė užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitas į Lenkiją, per kurį viename šalies kaimynės dienraštyje ministras atsiprašė dėl nemalonaus sutapimo, – 2010 m. per tuomečio Lenkijos prezidento Lecho Kaczyńskio vizitą Seime buvo atmestas įstatymo projektas, kuris būtų leidęs originalo kalba rašyti nelietuviškas pavardes lotyniškais rašmenimis. Atrodė, kad L. Linkevičiaus žingsnis gali pralaužti ledus, kurie pastaruosius metus kaustė aukščiausių Lietuvos ir Lenkijos vadovų santykius.
Teoriškai lyg ir visi sutinka, kad Lenkija turi būti bene svarbiausia Lietuvos partnerė, tačiau tai patvirtinti nors menkiausiu veiksmu kažkodėl buvo per žema. Vis dėlto, kaip jau ne kartą buvo, lietuviai nusprendė nusiplakti papildomai. Imta priekaištauti Lietuvos diplomatijos vadovui, kad šis per daug sau leido ar „neturėjo įgaliojimų“. Maža to, prisidėjo ir Lietuvos lenkai – tarsi ieškotų keisto sutapimo, ne sveikino galimą Lietuvos ir Lenkijos santykių „perkrovimą“, o puolė piktintis koalicijos partneriais ir grasinti pasitraukti iš Vyriausybės.
LLRA lyderio Valdemaro Tomaševskio nenumaldė net skubotai pažadėtos nuolaidos tautinių mažumų abiturientams vertinant lietuvių kalbos egzaminą. Tarp neaiškių argumentų, kurie taip įžeidė LLRA, prasprūdo tik mažareikšmės smulkmenos. Pasirodo, LLRA gali trenkti durimis dėl 10 proc. sumažintų lėšų, pažadėtų Šalčininkų kultūros namų renovacijai. Jei tikrai to užtenka, kad V. Tomaševskis suskubtų trenkti durimis, tuomet tai tik patvirtintų, kad LLRA – provinciali partija ir negeba žaisti nacionalinėje lygoje. „Silpnoji grandis dabartinėje Vyriausybėje yra ne atskiri ministrai, o pati LLRA ir dar konkrečiau – jos lyderis, kuris pastaruoju metu siekia kelti papildomą įtampą“, – teigė M. Jastramskis.
Regresas
Vis dėlto tarp didesniųjų koalicijos partnerių taip pat trūko strateginio ir ilgalaikio požiūrio į problemų sprendimą. Ypač švietimo srityje. Vyriausybės nutarimas gerokai palengvinti lietuvių kalbos egzaminą tautinių mažumų mokyklose buvo ne nuoseklus ir ilgalaikis problemos sprendimas, bet formalus nusileidimas LLRA reikalavimams. Tai ne tik supykdė lietuvių kalbos mokytojus, bet ir padidino Lietuvos lenkų diskriminaciją. Kritikos švietimo ministras Dainius Pavalkis sulaukė ir dėl planuojamo aukštojo mokslo finansavimo perskirstymo studijų kryptims. „Toks žingsnis neabejotinai kritikuotinas dėl neaiškių tikslinio finansavimo sričių atrankos kriterijų ir atrodo, kad renkamasi tai, ką siūlo partijos kolegos“, – teigė R. Vilpišauskas.
Žiniasklaidos pašaipos sulaukė ir ūkio ministrė Birutė Vėsaitė, nes ilgiausiai užtruko įprasti prie naujo savo statuso – kurį laiką net painiojosi, ar ji ne energetikos ministrė. Įpratusi kalbėti apie energetiką, ministrė ir toliau aiškino, kaip Lietuvą išgelbės biokuras. O svajodama apie naujas šalies konkurencingumo didinimo kryptis ėmė skelbti idėjas, kad turėtume pradėti gaminti „atsargines žmogaus kūno dalis“. Žiniasklaidai smagu klausytis ir komentuoti, tačiau rimtų sprendimų iš Ūkio ministerijos kol kas nė ženklo.
Daugiausia pasipiktinimo savo vizijomis sukėlė sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis. Pirmieji jo siūlymai apriboti valstybinio sveikatos draudimo fondo lėšų skyrimą privačioms įstaigoms išgąsdino net daugumos atstovus ir Seime šiam įstatymo projektui nepritarta. Tačiau V. Andriukaitis ir toliau aiškino, kaip nesąžiningai konkuruoja privatusis sektorius ir kodėl jį reikia suvaržyti įvairiais apribojimais. Privačiai dirbančius gydytojus gąsdino, kad šie negalės vienu metu darbuotis ir valstybinėje, ir privačioje sveikatos įstaigoje, jaunus medikus – kad suvaržys judėjimo ir įsidarbinimo laisvę, ir net psichiatrus – kad nebus galima konsultuoti pacientų, jei neturės svarstyklių.
Tokios ministro kalbos sustiprino įspūdį, kad dalis Vyriausybės narių mieliau rinktųsi grįžti atgal, vos ne iki sovietinių laikų, o ne pažangą.
