Per pastarąjį dvidešimtmetį kultūros reiškinių įskelti protestai atveria manipuliacijoms lengvai pasiduodančios ir cenzoriaus rankos dar nepamiršusios visuomenės portretą
Lengviausias būdas pranešti pasauliui apie save ir savo kūrybą – sukelti tikrą ar tariamą skandalą. Tai šiandien Lietuvoje žino net su savikritika susipykusios popmuzikos žvaigždutės. Tačiau tokioje, regis, amžinai periferinėje valstybės gyvenimo srityje kaip kultūra ir anksčiau, dar tik auštant viešųjų ryšių erai, būta išties garsių skandalų, dažnu atveju, įžiebtų be jokių juodųjų technologijų ar brangiai mokamų ekspertų patarimų. Ir prieš 20 metų, ir dabar tam tereikia paliesti vieną iš trijų temų – seksą, religiją arba pinigus.
Bene pirmieji Nepriklausomoje Lietuvoje didžiuosius tabu garsiai ir atvirai sulaužė Jurga Ivanauskaitė ir Oskaro Koršunovo teatras (OKT). Rašytojos knyga „Ragana ir lietus“ užkliudė net dvi opias temas – erotiką ir religiją. OKT drąsų pareiškimą užkodavo vieno pirmųjų savo spektaklių pavadinime „Shoping and fucking“. Kilusi reakcija – draudimas prekiauti romanu knygynuose, kritikų atakos net nemačius spektaklio – galėtų būti prilyginama viduramžiškai raganų medžioklei ir dabar kelti tik šypseną. Tačiau vos prieš kelerius metus teatre vėl įsižiebė net du panašūs gaisrai. Jono Vaitkaus režisuotas „Visuomenės priešas“ Seimo narę Agnę Zuokienę įkvėpė viešai svarstyti, kas režisieriui leido sugadinti Henriko Ibseno pjesę. Kitas režisierius – festivalio „Sirenos“ svečias Romeo Castellucci – Vilniuje pasitiktas protestuotojų būriais, policijos apsauga ir Seimo narės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės palinkėjimu kultūros ministrui prišlapinti į lėkštę.
Jei savo jėgas protestuoti būtume skirstę bent kiek racionaliau, šiandien nebūtų reikėję nuolankiai prašyti Maskvos leidimo įsigyti tai, kas mums priklausė, – lietuviško kino archyvo.
Ieškant šių skandalų šaknų galima nužygiuoti iki pat Lietuvos himno, tiksliau, jo eilutės „tamsumas pašalina“. Teatras, literatūra ir kiti menai, kurie ir turėtų šalinti tamsą, veikiau virsta lakmuso popierėliais, paryškinančiais dar spuoguotą visuomenės brandos ir savimonės etapą. Diskusijas apie meninę vertę ir meno keliamus klausimus kažkodėl keičia spigūs kaltinimai net nemačius spektaklio. Kompetentingus kritikus, visuomenės veikėjus – abejotinos reputacijos veidai, vargu ar apskritai matantys būtinybę skirti laiko kultūrai ir menui. Seimas šiame kontekste paminėtas ne be priežasties: meninė idėja kartais tampa parankia politikų manipuliavimo priemone. Kol kultūros įstaigų komunikacija šlubčiodama bando apginti savo misiją bei viziją, labiau patyrusi tautos išrinktųjų gražbylystė sparčiu žingsniu lekia mitinguotojų link ir pakeliui pritraukia būrius šalininkų amžinais raktažodžiais „tyčiojasi“, „nieko švento“ ir „neleisime“. Pastarasis žodis trečią atgautos laisvės dešimtmetį skaičiuojančioje šalyje apskritai yra bauginančiai dažnas. Atrodo, kai kam menas vis dar turi būti kuriamas tik gavus leidimą.
Neįvykę ir nevykę protestai
Meno kūrinio įžiebti protestai ir diskusijos viešojoje erdvėje savaime anaiptol nėra blogai. Tačiau nuostabą kelia sunkiai paaiškinami tų visuomenės teismų objektai. Skandalingoji Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“, populiariai vadinama tiesiog „vamzdžiu“, sutikta griausmingai. Masių akimis, ji įkūnijo du baisiausius meno kūrinių defektus: „brangu“ ir „negražu“. Kita vertus, jau 261 mln. litų kainavę Valdovų rūmai, nors ir kėlė diskusijas, pastatyti be jokio didesnio pasipriešinimo.
Dėl šio komplekso grožio ir naudos galima ginčytis, tačiau faktas, kad į naujas mūro sienas ne vienus metus be jokių diskusijų nukeliaudavo didelė kultūrai skirto biudžeto dalis. Viena galimų šios „sėkmės istorijos“ priežasčių – nacionalinis motyvas. Vis dar norime matyti tą veidrodį, kuris įtvirtina mūsų tautinio mito – darbštuolių, kovotojų, mušusių kryžiuočius ir girdžiusių žirgus tolimoje jūroje, – atspindį. Todėl filmui apie bebaimį svieto lygintoją ar a la tautiškai Tado Gutausko skulptūrai „Verpstė“ (beje, už „vamzdį“ brangesnei lygiai 7,5 karto) atleisime daugiau. Ką jau kalbėti apie Valdovų rūmus – postamentą nacionaliniam ego.
Žinoma, sustabdyti projektą, kuriuo asmeniškai rūpinosi viena aukščiausių valstybės galvų, gali atrodyti beviltiška. Visgi patarlė apie šunį ir karavaną turi išimčių. Viena jų iki šiol matoma sostinės Pylimo gatvėje: tik dėl visuomenės protestų vietoj „Lietuvos“ kino teatro nepavyko pastatyti prabangaus daugiabučio. Nepasisekė įkurti ir nekomercinio kino oazės, todėl dabar ten turime šabakštyną su dar vienu pastatu vaiduokliu. Antras beveik sustabdyto karavano pavyzdys – 2009-ieji, kai Vilnius tapo Europos kultūros sostine. Ambicingas projektas su plačia pinigine vos įsibėgėjęs kaktomuša atsitrenkė į ekonomikos krizę ir suinteresuotų grupių kurstomos visuomenės pasipriešinimą. Pridėjus objektyvius šio projekto trūkumus ir miglotas išlaidų eilutes, VEKS viešojoje erdvėje tapo visiškos nesėkmės sinonimu, pamiršti net pavykę renginiai.
Tenka konstatuoti: jei savo jėgas protestuoti būtume skirstę bent kiek racionaliau, šiandien nebūtų reikėję nuolankiai prašyti Maskvos leidimo įsigyti tai, kas mums priklausė, – lietuviško kino archyvo. Lietuvos kino studijos su visais archyvais privatizavimo istorija buvo bene keisčiausias visuomenės susitaikstymo pavyzdys. Tačiau drįsčiau spėti, kad šiandien tokia istorija negalėtų taip sklandžiai pasikartoti. Socialiniai tinklai užkurtų viešumo ugnį, o ir bent vienam politikui veikiausiai užtektų nuovokos imtis žingsnių, siekiant išsaugoti vertingąjį archyvą. Jei ir ne iš meilės lietuviškam kinui, tai bent dėl reitingų.
