Visi mirę, nieko nevyksta. Baisiai nuobodus dalykas ta pasaulio pabaiga. Būtent todėl niekas jos tokios nežada.
Ar žiūrėtumėte filmą, nufilmuotą paprastą šiokiadienį apleistuose Vilniaus Koncertų ir sporto rūmų koridoriuose? Be žmonių, gyvūnų arba naujos civilizacijos. O ar domėtumėtės religija, kurios pasiuntiniai nesiūlo jokio pomirtinio gyvenimo ar kito amžinybės aspekto? Vargu. Todėl pasaulio pabaiga visada yra ne pabaiga, o metamorfozė.
Religiniai pasaulio pabaigos scenarijai pabrėžia išrinktųjų išgelbėjimą ir jiems skirtą naują pasaulį, pavyzdžiui, katalikybė žada Dievo Tūkstantmetę karalystę. Filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis sako, kad religinės pasaulio pabaigos tema XX a. buvo transformuota į socialines revoliucijas: kitokia tikrovė tapo pasiekiama čia, žemėje, pasaulietinėmis priemonėmis. Tiems, kurie dalyvauja revoliucijoje.
„Ši tema buvo perimta daugybės revoliucionierių, tik atsisakant sakralumo. Perėjimo nebuvo galima paaiškinti evoliuciniu požiūriu, todėl buvo būtina pabrėžti perėjimo per mirties tašką aspektą. Jei atsiminsime „Internacionalą“, proletariato giesmę, tai jie „sugriaus seną pasaulį“ – viską sunaikins iki pamatų tam, kad pradėtų naują, todėl pasaulio pabaiga net turėtų būti skatinama ir įvairiais būdais jos siekiama“, – sako G. Mažeikis.
Filosofijos docentas Vilniaus universitete Nerijus Milerius, šiuo metu rašantis knygą apie apokaliptinį kiną, prisimena anarchistų ideologo Noamo Chomsky pastabą: žmonės apie pasaulio pabaigą mąsto kaip apie stambius procesus arba stambius įvykius – ir mąsto klaidingai. „Užuot kalbėjus apie pasaulį per stambius procesus, reikėtų kalbėti apie be galo mažus įvykius. Tokiu atveju daugybė dalykų jau yra įvykę, bet mes jų nemokame atpažinti dėl jų smulkumo. Procesas yra susmulkėjęs, bet jo pasekmės mūsų pasaulį jau yra lemtingai pakeitusios“, – sako N. Milerius
Pasak jo, komercinis apokaliptinis kinas atsiliepia į šią negalią ir maitina mus ateiviais bei kometomis – užpildo nežinią visuomenės, kuri nebepasitiki nei religijomis, nei techniniu progresu.
Šiandienis kapitalizmas arba demokratija savo pačių pabaigos arba metamorfozės nenumato, o jei ir numato kokią nors alternatyvą, tai ji būtinai blogesnė – kokia nors pasaulinė superdiktatūra arba postapokaliptinė naujoji barbarybė.
„Dabarties žmogus neįsivaizduoja, kokia kita struktūra galėtų būti, nes mano, kad demokratija yra visa ko pabaiga. Arba laisvoji rinka yra visa ko siekinys ir ją tik reikia po truputį tobulinti“, – sako G. Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Pasaulį po demokratijos ir kapitalizmo mato tik atskiros grupės, pavyzdžiui, anarchistai ar islamistai.
Apo-išpardavimas
„Pasaulio pabaiga yra sena ir svarbi tema religijoje, mitologijoje, bet kapitalizmas, ko gero, yra pirmoji sankloda, kuri paverčia savo paties pabaigos viziją pasilinksminimo objektu. Kapitalizmas plečiasi į visas sritis ir suprekina kiekvieną segmentą, įskaitant savo paties pabaigą“, – sako N. Milerius.
Pasak G. Mažeikio, filmuose, romanuose, interneto diskusijose sukurta daugybė apokaliptinės produkcijos, kurią reikia parduoti, ir tam reikia išskirtinio įvykio. „Šiuo atžvilgiu gruodžio 21-oji yra išpardavimo diena – apokalipsės išpardavimo diena. Prisiminkime, kad prieš metus jau buvo viena apokalipsė, ir jos dažnėja“, – sako jis.
Apokalipsė tampa dar vienu žanru, kaip ir Helovinas, Kalėdos ar Velykos. G. Mažeikis spėja, kad pasaulinių žanrinių išpardavimų tik daugės, o apokalipsės tema gali imti kartotis kas metus ar net dažniau.
Mirtis be mirties
Nedidelę pasaulio pabaigą galima patirti bet kurią dieną. Pavyzdžiui, susidūrus su mirtimi – važiuojant pro avarijos vietą pamačius apdengtą mirusiojo kūną. Tą akimirką nutrūksta įprastas kasdienis gyvenimas ir atsiduriame kitame, kuriame jaučiame nekasdienes alternatyvas, pavyzdžiui, galimybę pačiam atsidurti apdengto nelaimėlio vietoje. Tačiau pravažiuojame, imame pamiršti.
Britų sociologas Anthony Giddensas, kurį perpasakoja N. Milerius, tokias nekasdienes patirtis vadina susidūrimais su kontrafaktais. Kasdienybė, kuri veikia faktiniame lygmenyje, nuobodi ir įprasta: keliamės, prausiamės, einame į darbą. Susidūrimai su kontrafaktais mus žavi, sukrečia.
Pasaulio pabaigos industrija eksploatuoja kontrafaktinį pasaulį – jį paversdama į filmus bei kitokius dirgiklius, kurių, kaip pastebi tokie mąstytojai kaip Slavojus Žižekas, šiandien reikia vis daugiau ir daugiau. Tačiau apokaliptinis kinas savo paties sukurtus kontrafaktus ir dirgiklius sėkmingai neutralizuoja.
„Dažniausiai viskas pasibaigia happy end’u ir žmogus tarsi vėl sugrąžinamas į įprastą kasdienybę, į status quo. Pasižiūrėkite, kaip pasikeičia požiūris į kasdienybę: paprastai net ir komerciniame pasaulyje sakoma, kad kasdienybė tokia monotoniška, joje nieko nevyksta, bet, kai išeini iš kino teatro ar uždarai kompiuterį pasižiūrėjęs pasaulio pabaigos kiną, gali pasakyti – ačiū Dievui, kad nieko nevyksta“, – sako N. Milerius.
Komercinis kinas apie apokalipsę, mūsų patirtį peržengiantį dalyką, kalba labai paprastomis schemiškomis priemonėmis – žanrinėmis priemonėmis, kuriomis nesugebama prakrapštyti vaizduojamos temos paviršiaus.
„Paradoksalu tai, kad komerciniame apokalipsės kine miršta milijardai žmonių, bet apie mirtį nėra kalbama, mirtis nepavaizduojama“, – sako N. Milerius.
