Praėjusį savaitgalį Panevėžio verslininkų
asociacijos nariai pareikalavo, kad miesto valdžia privertų per plačiai
stambioms prekybos bendrovėms atkeltus vartus ir atšauktų prekybos alkoholiu kai
kuriems barams ir aludėms įvestus apribojimus. Priekaištai dėl tokiu būdu
žlugdomo smulkiojo ir vidutinio verslo (SV) Savivaldybės administracija ir
politikams buvo pažerti prie apskritojo stalo.
Šio susitikimo reikėjo laukti iš karto po to, kai šių metų rugsėjį Panevėžio savivaldybės taryba priėmė politinį sprendimą, suteikiantį miesto valdžiai prireikus keisti didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialųjį planą. Jis SV verslininkams lyg ir garantavo, kad į centrinę ir tankiau apgyvendintas miesto teritorijas nebus įleidžiami didesni nei 1000 kvad-ratinių metrų prekybos centrai.
Tačiau susitikime paaiškėjo, kad abi pusės nelabai ką ir turi svaraus pasakyti viena kitai. Diskusija nepavyko – verslininkai atėjo pasiruošę pykti, valdžia – apskritai nepasirengusi.
Diskusijoje dalyvavo ir trečioji pusė – „verslininkai atėjūnai“. Savo investiciniais planais jie ir pakurstė vietinių verslininkų pyktį. Jiems buvo leista pasiteisinti, tačiau atrodė, kad tokia galimybė buvo suteikta jau po panevėžiečių kolegų jiems už akių įvykdyto linčo teismo. Galbūt dėl to į svečių kalbas ir investicinius projektus buvo sureaguota panevėžietiškai – „Ė, gerai, nepudrinkite mums smegenų, mes – ne durneliai.“
Gebėjimas kalbėti argumentais buvo ne vienintelis skirtumas tarp investuoti norinčių Kauno ir Vilniaus SV verslininkų bei mūsiškių. Panevėžio SV verslininkai pasirodė kaip karo ištroškę Čečėnijos vahabitai, kurie kalba tik apie savo tikėjimą arba įsitikinimus, o ne įstatymus.
Susitikime dalyvavo ir kviestinis svečias – seimūnas Gintaras Šileikis sėdėjo Panevėžio smulkiųjų ir vidutinių verslininkų pusėje. Iš to, kaip politikas supranta problemą, piršosi mintis, kad dabar populiaru ginti visus, kurie žiūri iš apačios į viršų – yra maži ir smulkūs, todėl neabejotinai ir „skriaudžiami“. Panašiai gatvėje didelis žmogus užjaučia pro šalį bindzintį šunytį ar katę. Atidžiau vertinti seimūno G.Šileikio žmogiškąsias silpnybes palikime rinkėjams. Iki Seimo rinkimų liko ne taip jau daug.
Tuščiais abstrakčiais samprotavimais tą dieną pasižymėjo ir Panevėžio vicemeras Povilas Vadopolas. Jo postringavimai atskleidė, kad, kaip ir seimūnas, ta tema linkęs tik spekuliuoti. Užuot pagrindęs Tarybos sprendimus, vicemeras kaip koks Motiejus Valančius ėmė moralizuoti dėl prasigeriančios tautos ir prašė verslininkų negirdyti panevėžiečių.
Verslininkai pasipiktino tribūnas sumaišiusio politiko kalba, tačiau netrukus atsakė tokiu pat „popsu“. Klausantis jų skundų niekaip neapleido mintis, kad kalba iš sovietmečio atvykę maisto produktų ir plataus vartojimo prekių supirkėjai – perpardavėjai.
Būtent primityvi spekuliacija buvo ilgus metus pelną Panevėžio SV verslininkams nešantis aitvaras. Tačiau iki tol, kol į miestą ėmė plūsti didžiųjų prekybos tinklų investicijos. Pelnas – pigiau už kampo nupirkus „bonką šnapso“ ir ją brangiau pardavus už kito – ėmė tirpti. Nusisuko nuo smulkiųjų prekeivių ir panevėžiečiai – aiškiai parodė, kur jiems smagiau leisti pinigus. Tada SV verslininkai ir supanikavo.
Kodėl užsimenama apie „šnapsą“? Ogi todėl, kad minėtame susitikime smulkieji verslininkai kalbėjo tik apie „maximas“, pastarosioms pataikaujančią trumparegę miesto valdžią ir alkoholį. Be to, ar kas girdėjo protestus, kai prekybos centrą Panevėžyje ruošėsi atidaryti „Senukai“?
Keista, bet kai paprasta ir efektyvi veiklos formulė perku-parduodu pasirodė netokia patikima, nemažai SV verslininkų net nesusimąstė, kas yra keistina jų įmonių veikloje. Keistis sunkiau, nei rasti kaltus. Taip ir prasidėjo jau beveik dešimtmetį trunkantis šaltasis karas, kuriame daug verslininkų emocijų ir mažai strategijos.
Prieš kelerius metus Panevėžio verslininkų asociacijos nariai kovos įkarštyje net šūktelėjo: „Panevėžys – panevėžiečiams“. Ar tai buvo strateginio plano užuomazga? Didesnio absurdo net Zimbabvėje neišgirstum, na gal tik Venesuelos prezidentas socialistas Hugas Chavezas gali sau leisti leptelėti ką nors panašaus.
Ir iki šiol SV verslininkai su didžiųjų prekybos tinklų mieste plėtra bando kovoti pykdami ar liedami krokodilo ašaras. Tik kažkaip nesinori kartu verkti, kai prisimeni, kaip atrodė prekybos rinka ir pats miestas prieš 10-15 metų, ir kai supranti, kad niekas nebūtų pasikeitę, jeigu ne investicijos „iš šono“.
Kalbėti tik apie prekeivius tenka neatsitiktinai. Nors Panevėžio verslininkų asociacija stengiasi pateikti, kad visų miesto smulkiųjų verslininkų padėtis yra apverktina, taip nėra. Pastaruoju metu nė vieno smulkiojo ir vidutinio gamybininko neteko matyti protestuojančio.
Tiesa, bėdų jie turi, tačiau jos nesietinos su „šnapsu“ ir „maximomis“. Jų problemos – nerangi ir įžūli vietinė biurokratija, 38-ios jų veiklą kontroliuojančios valstybinės institucijos ir per griežta mokesčių sistema. Ir dar – jie neturi savo „šileikio“. Tačiau panevėžiečiui staliaus dirbtuvių savininkui Dariui, turinčiam užsakymų iki kitų metų liepos pabaigos, ir kitiems galvotiems ir nagingiems verslininkams tai dar nėra gyvybiškai svarbu. Gal kada nors į Seimo rinkimus besiveržiantys politikai, užuot tuščiai „dirbę“ kviestiniais svečiais, ims ir pasirūpins geresne verslo aplinka visoje šalyje.
Pačių prekybininkų taip pat negalima mauti ant vieno kurpalio. Vieni „babilonų“, „akropolių“ ir visokių kitokių „bigų“ šešėlyje atsidūrę mažų parduotuvių savininkai rengiasi bankrotui, tačiau yra tokių, kurie, suvokę grėsmę, imasi kitos ar papildomos veiklos. Pavyzdys – „Panevėžio bičiulio“ savininkas Jonas Gvazdauskas.
Kai kurie iš SV prekybininkų net išmoko sugyventi su prekybos centrais nuomodami patalpas iš jų. Tiesa, šie verslininkai ne „šnapsu“ prekiauja. „Verslo vartai“ žino daug atsisakiusiųjų inertiško mąstymo ir pasirinkusiųjų išskirtinę specializaciją. Jie galėtų iš pasitenkinimo trinti rankomis, tačiau neturi laiko – prekyba sukasi kaip pašėlusi. Ir nėra laiko verkti.
Tai kaip vis dėlto miesto valdžia reaguos į grupės smulkiųjų prekeivių bruzdėjimą? Veikiausiai – niekaip! Ir kodėl turėtų, kai tie bruzdėtojai yra neįtakingi ir nori prekiauti tik pertekline produkcija.
Kas dėl „maximų“ – ar miesto valdžia suklydo iš tiesų taip plačiai joms atvėrusi vartus, paaiškės po kelerių metų. Kol kas galima pasidžiaugti, kad dingsta dar sovietmečiu apleistos statybvietės ir šunų pridergtos plynės. Be to, didieji prekybos centrai pasistengė, kad ir miestas prieš Kalėdas būtų šviesesnis.
Labai tikėtina, kad po kelerių ar keliolikos metų skardiniai didieji prekybos centrai pasitrauks iš miesto centrinės dalies vos tik Panevėžyje atsiras didesnis poreikis pramogoms. Tačiau vietoj jų tokie smulkieji verslininkai kaip Z.Lipnevičius ar K.Grabys neįsikurs – miesto centre žemė privalo turėti vertę.
Darius
SKIRKEVIČIUS
