P.Kamantauskas
Laikas ir vėl pavirkauti apie nepasitikėjimą politinėmis partijomis. Jau seniai jo skaitinė vertė vienaženklė ir vargiai ar greit pakils. Baisu, net Prezidentė tuo susirūpino. Ir Seimui pasiūlė apie partijų finansavimo vingrybes pagalvoti. Bet ar to pakaks? Juk esame įpratę padejuoti, kad vis tiek nieko neįmanoma nepakeisti. O gal reikėtų pabandyti?
Kas moka politikams algas? Mes? Gražus atsakymas, tačiau jį galima kontrargumentuoti paplitusiu posakiu, tik jau ne tokiu naiviu: „Na ir kas?“.
Retoriniai klausimai man patinka, pabandysiu dar.
Kuo skiriasi reketas nuo mokesčių? Kaip samprotavo teisininkas Paulius Čerka, nelabai kuo, tik kad pastaruosius įstatymu nustato Seimas. Ir banditų gali būti širdingų, jei ne sau ar tiksliau – ne vien sau renka. Galbūt tuos pinigus labdarai, vaikų namams paaukos arba gydytojui algą (kyšį) mokės, gal šaligatvį išklos, pavyzdžiui, nuo savo durų iki garažo? Taigi algas politikai patys sau išsimoka. Tai kodėl dar turėtų jaustis skolingi žmonėms?
Iš verslo pasaulio gaunami pinigai – kitas dalykas. Kai pametėja kelininkai kokius 39 tūkstančius į partijos sąskaitą, jau galima kalbėti apie sąžinės graužimą. Negi veltui taip sunkiai iš valstybės uždirbtus pinigus leis? Ne, moralė – svarbu, už gerą geru atsilyginti reikia.
Pilni gerumo ir dujų tarpininkai, ir visokie prekybos milžinai. Tiesa, vieni labiau šykšti, aukoja tik atskiroms politinėms jėgoms. Kitų altruizmas per kraštus liejasi, remia visas partijas iš eilės.
Kaip sakė Karlas Marksas, įstatymų ekonomikai neprirašysi. Nori ar nenori, tenka taikytis prie rinkos, o jos auksinė taisyklė – kieno auksas, to ir taisyklės. Kodėl stebėtis, jog ne žmonėms politikai dirba? Kodėl virkauti, kad jais niekas nepasitiki, juolab kad tai – ne tiesa: kam reikia, tas pasitiki, nepasitikėtų – neduotų.
Nori ar nenori, tenka taikytis prie rinkos, o jos auksinė taisyklė – kieno auksas, to ir taisyklės.
Ir supranti Lietuvos skurdą, kai pasižiūri į partijų aukotojų sąrašus Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklapyje. Reta kuri turi triženklį jų skaičių, kitų išvis vos pusšimtį siekia. Supranti, kodėl politikams taip svarbi ta maždaug pusė sąrašo įmonių ir įmonėlių, sunešančių didžiąją dalį paramos sumos. Supranti ir kodėl (ne)reikia stengtis, laužyti galvas dėl kažkokių sudėtingų reformų, jei ir taip pats atlyginimą pasiimi. Juolab jei kas dar pažiūri, kad nepervargtum, patapšnoja per petį, gražiu žodžiu pamini.
Kokią pamoką būtina išmokti? Gal vis dėlto uždrausti juridiniams asmenims partijas remti? Vokietija taip ir padarė: kas tie visi AB’ai ir UAB’ai? Gi tie patys žmonės, tik kitaip pasivadinę, taip sakant – fikcija. Jei direktorius – didžiulis ideologijos fanas, tegul iš nuosavų darbuotojų atskaito. Deja, joks vokietis neateis ir nenupirks mūsų visų, kaip nuogąstavo Herko Kunčiaus pasakos herojus.
Teks patiems tvarkytis. Be to, mūsų žmonės gudresni už vokiečius. Jei jau sugebėjo uždirbti, tai sugebės ir padalinti. Atsiras daugybė staiga labai politiškai angažuotais tapusių valytojų (dažniausiai iš tų pačių įmonėlių) ir bedarbių, pasipils jie iš visų kampų ir ne lyg aitvarai suneš partijoms turtus.
Reikia pinigų? Pinigų yra!
Ne visiems tinka paskatinimai botagu ir pyragu. Nes pastarąjį suvalgę, botagą su visa ranka nukąs. Teks daugiau pyrago atsinešti, šakute maitinti, glostyti ir saldžius žodžius į ausį pasakoti. Teks patiems užsidirbti politikų darbą. Tad pasekime gerais pilietiškų mūsų konfederatų vadų pavyzdžiais.
Ar atsibodo senosios politinės partijos ir jų neįtikėtinas neveiklumas? Ar įkyrėjo vis tie patys veidai per televiziją, kurie tik šneka ir tiek? Ar norite pagaliau pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų?
Pristatau naują produktą, priversiantį politikus dirbti Jums. Tai – elektroninė bankininkystė. Jau dabar išsitraukite kodų korteles, surinkite slaptažodžius ir perveskite partijoms pinigų. Kiek galite, dešimt litų, dvidešimt…
Šis revoliucinis proveržis paremtas naujausia naudos teorija. Jei patys paaukosite nemenką sumą pinigų ir surasite 5 žmones, kuriuos įtikinsite padaryti taip pat, o šie dar 5, tie dar 5 ir dar, ir dar, ir dar… Aštuntame tinklo lygyje mūsų skaičius pasieks beveik 2 milijonus. Jei kiekvienas sistemos narių sumokės po dvidešimt litų, surinkta suma sieks beveik 40 milijonų, o dabartinės didžiųjų partijų metinės pajamos svyruoja nuo vieno iki maždaug trijų.
Jei žmonės joms paaukos trigubai tiek, nei verslininkai ir biudžeto dotacijos kartu sudėjus, kam jos tarnaus? Tad nedvejokite, jau dabar išsiimkite savo išmanųjį telefoną, įsijunkite kompiuterį ir pirmyn! Jei tai padarysite per artimiausias penkiolika minučių gausite puikų magnetą ant šaldytuvo inkrustuotomis raidėmis: „Aš – partijos rėmėjas! 2011“. O jei būsite vienas iš septynių pirmų laimingųjų, dar gausite ir du savo mylimo politiko autografus.
Jei visi susiimtume, viskas iš kart pagerėtų. Jei nereikėtų nieko daryti, kaip mat taip ir padarytume. Na, dabar bent jau ramu. Juk taip ir turi būti, objektyvu…
_______________________
Povilas Kamantauskas yra Vytauto Didžiojo universiteto studentas.
