„Mamonomikos“ dar vaikystėje moko mamos, o pagrindinė šio mokslo taisyklė sako, kad negali išleisti daugiau pinigų nei turi. Tačiau prieš Seimo rinkimus ją neabejotinai pamiršo politikai, žadėję tokį šviesų rytojų, kokį vargu ar galima išvysti net pro rožinius akinius.
Nepriklausomai nuo to, kaip toliau klostysis įvykiai, aišku viena. Populistams ateityje teks prisiminti esminę kolektyvinio darbo nuostatą ir kaltę dėl neįgyvendintų pažadų ar iššvaistytų biudžeto lėšų versti nevykusiems koalicijos partneriams ar bet kam kitam.
Kitų metų Lietuvos biudžeto projektą Vyriausybė jau pateikė svarstyti Seimui. Valstybės pajamos ir išlaidos kitais metais turėtų augti labai nežymiai. Numatomas viešųjų finansų deficitas siekia 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto.
Tačiau rinkimuose daugiausia balsų susižėrę socialdemokratai jau žada taisyti projektą. Kol kas jie sutinka, kad deficitas turėtų likti toks, koks numatytas. Tačiau numatytas pajamų ir išlaidų santykis, regis, yra vargiai suderinamas su dideliu jų bei koalicijos partnerių – „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ – apetitu.
Daugiausia rinkėjų balsų šioms trims partijoms greičiausiai nupirko pažadai didinti minimalią mėnesinę algą (MMA). Darbo partija per dvejus metus žada MMA padidinti iki 1 509 litų, „Tvarka ir teisingumas“ – iki 1 800 litų per ketverius metus. Savo ruožtu socialdemokratai MMA ketina padidinti iki 1 000 litų jau nuo Naujųjų.
Kone sutartinai šios trys partijos traukia ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų dainelę. Lengvatinio PVM tarifo pageidaujama įvairiems maisto produktams, vaistams, viešbučių paslaugoms ir t. t. O kur dar visi kiti „geri norai“?
Iš kur ši trijulė ims lėšų papildomoms išlaidoms, nežinia. Jokių konkrečių skaičiavimų partijos nepateikė, apsiribojo tik tokiais argumentais kaip „atsigaunanti ekonomika“, „efektyvesnis biudžeto išlaidų planavimas“ ar „per didėsiantį mokesčių surinkimą į biudžetą sugrįšiančios pajamos“.
Tačiau po antrojo rinkimų turo bent jau socialdemokratai, regis, pradėjo atsipeikėti. Partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius pareiškė, kad PVM lengvatų nuo kitų metų greičiausiai dar nebus. Tai reiškia, kad per visus praėjusius metus ir per rinkiminę kampaniją šios partijos atstovai be reikalo aušino burną, rinkėjams žadėdami jau tuoj tuoj atpigsiančius produktus.
Pats tikriausias apynasris dosniems politikų pažadams – birželį ratifikuota Europos Sąjungos fiskalinio pakto sutartis. Bet galbūt nepakenktų ir šioks toks viešas priminimas apie šalies finansų būklę?
Štai Niujorke tiksi laikrodis, kuris skaičiuoja ne valandas, o nuolat augančią JAV skolą bei jos dalį, gulančią ant statistinės amerikiečių šeimos pečių. 1989 m. šis laikrodis, kainavęs 100 tūkst. dolerių, 42-ojoje gatvėje įrengtas nekilnojamojo turto vystytojo Seimouro Dursto, norėjusio pabrėžti spartų šalies skolos augimą, iniciatyva. 2004 m. skolos laikrodis buvo perkeltas į Šeštąją aveniu Manhatane, o patobulintas jo modelis gali skaičiuoti ne tik į priekį, bet ir atgal.
Laikrodis, nuolat primenantis JAV politikams apie šalies skolą, iki šiol buvo sustabdytas tik vieną sykį. Tai nutiko 2000–2002 m., kai JAV skola nedidėjo.
Panašus skolos laikrodis veikia ir Berlyne (Vokietija). Internete nesunkiai galima rasti tiksint daugybės valstybių, tarp jų ir Lietuvos, virtualius skolos laikrodžius. Kas būtų, jei toks laikrodis realiai veiktų Vilniuje, pakabintas ant Vyriausybės ar Seimo rūmų? Jis dar niekuomet nebūtų sustojęs. Mat 22 metus, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, Lietuva dar nėra mačiusi subalansuoto, o juo labiau perteklinio biudžeto.
Gal kasdien matydami panosėje tiksint tokį laikrodį politikai atsargiau žarstytų pažadus, o gyventojai, suvokdami tikrąją šalies finansų padėtį, atsakingiau rinktųsi, už ką atiduoti savo balsą?
