Naujos futbolo žvaigždės.
Jokia paslaptis, kad, siekiant titulų šiuolaikiniame futbole, reikia eurais ir svarais besispjaudančios Pandoros skrynios. Perėjimų sumoms ir atlyginimams pasiekus protu sunkiai suvokiamus skaičius, nuo savo pačios išlaidavimo pavargusiai Europai tenka gręžtis į Artimuosius Rytus. Arabų naftos milijonai dabar atrodo kaip panacėja, bet ar netaps jie nuodais?
Karštas „Arabų pavasaris“ vyko ne tik Tuniso, Kairo, Tripolio ar Damasko gatvėse. Jis vyksta ir Europos futbolo stadionuose. Viskas prasidėjo 2008-aisiais, kai „Manchester City“ klubą į savo rankas perėmė Jungtinių Arabų Emyratų karališkosios šeimos atstovas Sheikhas Mansouras bin Zayedas al Nahyanas. Pastaruoju metu futbolo apžvalgininkams, komentatoriams ir sirgaliams tenka mokytis ne vieną septynaukštę arabišką pavardę, nes geradariai iš Artimųjų Rytų pasipylė kaip iš gausybės rago.
Paryžius – futbolo sostinė?
Šviežiausia arabiška investicija į Europos futbolą – „Paris Saint-Germain“ klubas. Karališkosios Kataro šeimos kontroliuojama investicinė įmonė „Qatari Investment Authority“ už 70 proc. klubo akcijų sumokėjo tarp 30 ir 40 mln. eurų. Suma ne iš pačių didžiausių, nes Prancūzijoje jau seniai šaipomasi, kad prezidentas (ir, beje, PSG klubo aistruolis) Nicolas Sarkozy sėdi ant Kataro naftos statinės. Katariečių investicijos Prancūzijoje prasidėjo nuo 2007-ųjų, o dabar pasiekė ir futbolą.
Kam jiems to reikia? Visa Europa šnabždasi, kad Kataro karališkosios šeimos suaktyvėjimas visuose frontuose susijęs ne vien su banaliu noru investuoti iš naftos ir dujų sukauptus milijardus. Kaip sakoma vienoje reklamoje, įvaizdis yra viskas, o Kataras dabar itin suinteresuotas savo įvaizdžiu. Per visą pasaulį nuvilnijusius skandalus dėl 2022 m. pasaulio čempionato organizavimo Katare būtina kaip nors užglaistyti, o dabartiniame pasaulyje geriausias glaistas – doleris, euras arba svaras sterlingų.
O kur rasi geresnę vietą savo įvaizdžiui puoselėti, jei ne Paryžiuje? Paryžius… Vienas didžiausių Europos miestų, mados, aukštosios kultūros ir meilės sostinė. Visam pasauliui žinomas Eiffelio bokštas, kuris puikuojasi ir ant „Paris Saint-Germain“ klubo emblemos. Luvras, Eliziejaus laukai, Bulonės miškai. Čia kažkada Senos krantinėmis ir miesto skersgatviais ūžė trys legendiniai muškietininkai, kuriuos, jei tikėsime filmu „Lūšnynų milijonierius“, pažįsta net paprastas indų vaikinukas. Iš tikrųjų – ideali vieta futbolo megaprojektui.
Jo karališkoji didenybė: savininkas ir sirgalius.
Kataro karališkoji šeima tai suprato ir iš karto metė milijonus. Vien praėjusią vasarą PSG naujiems aštuoniems žaidėjams įsigyti išleido 86,1 mln. eurų. Palyginimui – visi kiti 19 aukščiausios lygos klubų kartu šiam tikslui sukrapštė niekingus 109,9 mln.
Su PSG užmojais negalėjo varžytis nei „Barcelona“, nei Madrido „Real“, nei tas pats „Manchester City“. Tačiau tai tėra pradžia. „Qatari Investment Authority“ vadovas, Kataro sosto paveldėtojas Sheikhas bin Hamadas al-Thani, ir kurti naują superklubą pakviestas buvęs PSG žaidėjas Leonardo turi gerokai rimtesnių ketinimų.
Kol kas, tiesa, ambicijas tenka žaboti. Ryškiausia „žvaigždė“, kuri į Paryžių persikėlė šią žiemą, įpusėjus sausiui, buvo Maxwellas. Besidomintiems futbolu šis buvęs „Barcelona“ gynėjas gerai pažįstamas, bet tai tikrai ne toks veidas, kokio reikia PSG.
Paryžiui reikia Davido Beckhamo, Kakos, Alexandro Pato, Carloso Tevezo. Tam, kad marškinėlių pardavimo verslą būtų galima išsukti visame pasaulyje. Ir nors dabar PSG futbolininkus muštruoja Europoje itin gerbiamas Carlo Ancelotti, žvaigždės į Paryžių kol kas netraukia būriais. Prancūzijos lyga nėra pati stipriausia Europoje, PSG dar nerungtyniauja Čempionų lygoje ir tikrai nėra tas klubas, kuriame žaisti svajoja kiekvienas vaikas.
Bet pinigai gali viską. C. Ancelotti iš pradžių turi tikslą pirmą kartą nuo 1994 m. sugrąžinti „Paris Saint-Germain“ klubą į Prancūzijos čempionato sostą, o tada jau turi prasidėti tikrosios linksmybės. Sąskaitas apmokės šeichai, o Europos futbolo paraštėse ilgą laiką trynęsis Paryžius, atrodo, pasmerktas tapti futbolo sostine.
Maurai sugrįžta namo
Viduramžiais krikščioniškų Europos valstybių vadovai gaišo aštuonis amžius, kol atkariavo arabų užvaldytas teritorijas Pirėnų pusiasalyje. Rekonkista jau seniai pamiršta, o Ispanijoje prasidėjo nauji arabų užkariavimai.
Trečias (po PSG ir „Man City“) pagal praėjusią vasarą naujiems žaidėjams išleistus pinigus buvo „Malaga CF“ klubas – 58 mln. eurų. Ši komanda nuo 2010 m. vasaros taip pat priklauso Kataro karališkosios šeimos atstovui Sheikhui Abdullah Bin Nassarui al-Thani. Greitos ir didelės investicijos kol kas neatnešė didelės sėkmės, nes „Malaga“ stumdosi Ispanijos „Primera“ lygos lentelės viduryje, tačiau katariečių ambicijos ir čia yra aiškios ir nuolat deklaruojamos – paversti „Malaga“ dar vienu Ispanijos superklubu ir nuolat žaisti Čempionų lygoje.
Ispanai nelabai ir turi pasirinkimo, tik gręžtis į šeichus. Daugelio klubų, net „Barcelona“ ir Madrido „Real“, skolos yra dusinančios, o beprotiška konkurencija verčia ir toliau švaistytis milijonais. Dabar, kai Ispanija išgyvena didžiulę krizę, futbolo klubams pinigais aptekę šeichai yra vienintelis išsigelbėjimas. Vieša paslaptis, kad Ispanijos klubų senešalai į Dohą, Dubajų ar Abu Dabį keliauja turėdami konkrečių pasiūlymų – pirkite mūsų klubą.
Labai panašiu stiliumi praėjusių metų pavasarį į Madrido priemiesčio „Getafe“ klubą atkeliavo Dubajaus emyrato bendrovė „Royal Emirates Group“. Už kontrolinį klubo akcijų paketą arabai sumokėjo tarp 70 ir 90 mln. eurų, tačiau pats sandėris dar nėra iki galo įvykdytas. JAE verslininkai šeimininkauti „Getafe“ klube ketina pradėti po šio sezono, o artimiausių kelerių metų planuose – daugiau nei 100 mln. eurų injekcija.
Šios investicijos nebus paskatintos vien filantropiško dosnumo. Ispanijoje jau kalbama, kad šalia „Getafe“ pavadinimo netrukus gali atsirasti užrašas „Team Dubai“, pakeistas komandos logotipas, stadiono pavadinimas.
Iš Artimųjų Rytų plaukiantiems milijonams negali atsispirti ne vien Ispanijos futbolo vidutiniokai. Didžiulių skolų prispausta „Barcelona“ buvo priversta atsisakyti ilgametės tradicijos ant marškinėlių rašyti tik UNICEF pavadinimą. Dabar ant „Barcelona“ marškinėlių puikuojasi ir „Qatar Foundation“ užrašas. Ne už „ačiū“, žinoma, o už 165 mln. eurų per penkis sezonus.
Futbolo utopija ar realybė?
Kataro investicijos nesibaigia klubais. Jie perka ir futbolo lygų transliacijos teises, ir pačias transliuojančias kompanijas, kaip „La Sexta“ Ispanijoje.
„Manchester City“, „Paris Saint-Germain“ ir „Malaga“ aistruoliai yra laimingi, kad jų klubai turi daugiau ambicijų ir kaunasi arba ketina kautis dėl trofėjų. Kitų vidutiniokų sirgaliai svajoja apie turbanais pasipuošusių išgelbėtojų atėjimą.
Tačiau kaip visa tai atrodo platesniame kontekste? „Po mažiau nei dešimtmečio mes pamatysime, kad futbolas yra korporacijų sportas. Mes matysime ne savo klubus, o dolerius, jenas ir svarus sterlingų, „bėgiojančius“ po aikštę ir besistengiančius „įmušti“ geriausią sandorį. Per artimiausią dešimtmetį mes matysime „Malaga“ Čempionų lygos finale, žaidžiančią su PSG Doho tuščiame stadione. Tai tik įaudrinta vaizduotė? Pagalvokite ir suprasite, kad mes esame ne taip ir toli nuo tokio scenarijaus išsipildymo“, – rašė futbolo tinklaraščio „Footy Utopia“ autorius.
Nekalbant apie utopijas, Europos futbolas, atradęs naujus gelbėtojus, gali patekti į tokią situaciją, kai niekas nebegalės išgelbėti. Kai visa Europa pradeda suprasti, kad „gerovės valstybės“ modelis yra tiesiog nebeįmanomas, arabų revoliucija tik dar labiau skatina „gerovės futbolo“ modelį. O kas bus, jei šeichams jų naujieji žaislai nusibos? Jei jie pasieks tuos tikslus, dėl kurių ir atėjo į Europos futbolą?
Šeichai jau įsuko naują žaidimą, kuriame statymai tik auga. Jei juos didina šeichai, tenka prisidėti ir kitiems. „Manchester City“ vien per praėjusį sezoną patyrė 195 mln. svarų sterlingų nuostolių, bet Sheikhui Mansourui tai – jokia problema.
UEFA vadovai kol kas visiškai nieko nekalba apie arabų revoliuciją, bet tikina, kad finansinės drausmės projektas bus sėkmingai įvykdytas. Deja, kol UEFA kalba viena, Europos futbolas juda visai kita kryptimi. Ir juda labai greitai. Į ten, kur bankrutuoti gali net „Manchester United“ ar Madrido „Real“. Tai tik utopija? Tikriausiai, nes šių komandų vadovai visada galės nuvykti į Dohą su pasiūlymu – „pirkite mūsų klubą“.
