I. Krasauskas.
Politikų įtikinėjimai, kad vertimas paklusti viešųjų pirkimų taisyklėms prieštarauja politinių kampanijų logikai ir sudaro galimybių nešvariai konkurencijai, atrodė pagrįstai. Tačiau tik iki tol, kol Seimas atmetė prezidentės pataisas, siūlytas kartu su veto. Partijos ir politikai labiausiai bijo visai ne to, apie ką kalba, stengdamiesi pagrįsti savo sprendimą.
Ko gero, aktyviausias viešųjų pirkimų taisyklių partijoms taikymo priešininkas yra konservatorių frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma. Savo straipsnyje, kuris publikuotas portale delfi.lt jau po to, kai Seimas atmetė prezidentės pasiūlymus, J. Razma daugiausia įrodinėja, kad partijoms skelbti konkursus yra tiesiog beprasmiška: „Ar bus tenkinamas visuomenės interesas, jei partija kokią nors vaizdo informaciją pateiks ne 10, o 20 kartų? Priešingai – tai tik pačios partijos interesas“.
Pasak jo, visuomenė taip pat neturi intereso, kad partija sutaupytų pinigų, kadangi vis vien partijos neprivalo jų gražinti į biudžetą, ir įspėja, kad sukti politiniai konkurentai, padedami teisininkų ir verslininkų, apskųstų viešuosius pirkimus ir taip siektų sužlugdyti konkurentų rinkimų kampaniją.
Su J. Razma dėl šių aspektų, kuriuos jis laiko esminiais, dabar ginčytis neverta, bet ne todėl, kad jis būtų absoliučiai teisus, o todėl, kad jis kalba ne apie situacijos esmę.
Šie konservatorių seniūno įrodinėjimai pasirodė jau po to, kai Seimas atmetė prezidentės veto ir jos siūlymus. Prezidentė siūlė, į Viešųjų pirkimų įstatymą įrašyti, kad partijos savo rinkiminei kampanijai reklamos, leidybos ir spausdinimo paslaugas galėtų pirkti neskelbiamų derybų būdu. Kitaip tariant, partijoms būtų suteikta išimtis, bet tik rinkimų kampanijos laikotarpiu ir tik tokia, kad jos galėtų įsigyti paslaugas be viešo konkurso. Taigi partijos dėl politinės reklamos galėtų tartis su žiniasklaida, viešųjų ryšių agentūromis ir bet kuo kitu lygiai taip pat, kaip anksčiau. Jei nėra viešo konkurso, tai politiniai konkurentai apie pirkimą sužinoti negali. Be to, ir skųsti neskelbiamų derybų nelabai yra dėl ko.
Taigi J. Razma apie viešųjų konkursų beprasmiškumą ir potencialą žalą įrodinėja ką tik atmetęs siūlymą, kad vieši konkursai kampanijų metu nebūtų privalomi.
Ir jis pats, išdėstęs visus argumentus apie tai, kaip blogai yra viešieji pirkimai, toliau tekste iš principo pripažįsta, kad paistė vėjus: „Prezidentė savo siūloma pataisa būtų išsprendusi svarbiausio partijų produkto – politinės reklamos pirkimo rinkimų kampanijos laikotarpiu klausimą“.
„Tačiau, – toliau tęsia J. Razma, – rinkimų kampanija pagal įstatymus trunka tik pusmetį iki rinkimų, tuo tarpu partijos vieniems rinkimams pasibaigus pradeda ruoštis kitiems, kadangi politinės informacijos sklaida – nenutrūkstamas procesas, pagrįstas politinės santvarkos logika. Taigi prezidentės siūlyta pataisa nebuvo visa apimanti, nes tokios pačios taisyklės turėtų būti taikomos visam laikui, o ne tik keliems mėnesiams“.
Ką čia nori pasakyti konservatorių frakcijos seniūnas? Kad kampanija, pagal „politinės santvarkos logiką“ (kas tai yra?), trunka visą laiką?
Tačiau de jure kampanija nėra visa apimantis laikotarpis, taigi J. Razmai būtų nuoseklu, vadovaujantis savo paties argumentais, teikti pataisas, kuriomis rinkimų kampanijai taikomos taisyklės būtų taikomos visam laikui.
De facto rinkimų kampanija visą laiką trunka nebent opozicinėms partijoms, kurios gali sau leisti svaidytis pasiūlymais apie antkainių reguliavimą ir panašius dalykus. Valdantieji, tarp kurių yra ir J. Razma, turėtų žinoti, kad politikai tarp rinkimų dirba: stengiasi įgyvendinti tam tikrus politinius interesus, kovoja su priešininkais. Ne vienas politologas pasakytų, kad politikų kasdienis darbas turi stiprų reklamos ir įvaizdžio elementą, tačiau darbo metu išlaikomas ryšys su konkrečiais politiniais siekiais ir norimais įgyvendinti sprendimais. Kampanijos metu pagrindinis tikslas yra jau nebe sprendimas, o žinomumas, viešieji ryšiai, įvaizdis, ar kaip tai bebūtų pavadinta.
Negaliu tvirtai teigti, bet panašu, kad klaidingą argumentaciją J. Razma vartoja tam, kad būtų nuslėpta kita problemėlė, kuri būtų kilusi partijoms, jei jos būtų tapusios perkančiosiomis organizacijomis.
Ši problemėlė susijusi su tuo, kad visus partijų pirkimus, net vykdomus neskelbiamų derybų būdu, peržiūrėtų Viešųjų pirkimų tarnyba. Partijos turėtų teikti ataskaitas ne tik Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), kurioje partijų finansus ir kampanijų išlaidas prižiūri trys žmonės, bet institucijai, kuri užsiima išimtinai išlaidų priežiūra ir turi 70 darbuotojų bei su politikais iki šiol nelabai draugaujantį vadovą Žydrūną Plytniką.
Tačiau versija, kad politikai iš tikrųjų išsigando griežtesnės kontrolės, turi vieną trūkumą. Net jei partijų išlaidų priežiūros imtųsi Viešųjų pirkimų tarnyba, jos pačios specialistai teigia, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymą partijos privalėtų tekti tik apibendrintas ataskaitas ir neprivalėtų atskleisti, kam, kiek ir už ką konkrečiai mokėjo.
Čia vėl galima grįžti prie konservatorių, kurie Seime ėmėsi iniciatyvos, iš dalies prieštaraujančios versijai apie detalesnės kontrolės baimę. Konservatoriai Agnė Bilotaitė ir Arvydas Anuškauskas kartu su kitais kolegomis Seimo narių grupėje, kuri vadinasi „Už piliečių talką kuriant Lietuvą be korupcijos“, praėjusią savaitę surengė pasitarimą su VRK ir VPT vadovais Z. Vaigausku ir Ž. Plytniku.
Grupė nusprendė, kad partijos turėtų teikti detalias išlaidų ataskaitas VRK. Dabar rinkimų kampanijų dalyviai teikia tik apibendrintas ataskaitas, kurių detalumas baigiasi nurodymu, kiek išleista reklamai, kiek renginių organizavimui, kiek patalpų nuomai, ir panašiai. Jei darbo grupės pasiūlymai virs įstatymo projektu ir jį galiausiai priims Seimas, galbūt ateityje viešai galėsime vienoje vietoje matyti, kas, ką, už kiek ir iš ko pirko. VRK tai suteiktų šiek tiek daugiau galimybių, tačiau tik su tais pačiais trimis partijų finansus prižiūrinčiais žmonėmis.
Vienas iš svarbiausių elementų siekiant, kad partijos neišleistų daugiau pinigų nei gauna oficialiai, yra tikrinimas, ar išlaidos reklamai atitinka reklamos kiekį. Tiesa, jau dabar VRK samdo žiniasklaidos stebėsenos įmonę, kuri fiksuoja, ar iš tiesų reklamos paskelbiama tiek, kiek nurodoma partijų ir žiniasklaidos priemonių ataskaitose.
VRK vadovas Zenonas Vaigauskas teigia, kad anksčiau deklaruojamos ir realiai paskelbiamos politinės reklamos kiekis kartais skirdavosi dvigubai, o dabar neatitikimai siekia iki keliolikos procentų. Nepaisant to, kad partijų išlaidas peržiūri ir audito įmonės, ir Mokesčių inspekcija, tai visų pirma yra VRK funkcija ir Z. Vaigauskas pripažįsta, kad priežiūros pajėgumų mažoka, o nelegalus kampanijų finansavimas darosi vis įvairesnis. Politinė reklama, agitaciniai renginiai apmokami per su politikais susijusius fondus ar partijų jaunimo organizacijas. Juodųjų kasų lėšos išleidžiamos susitarus su viešųjų ryšių agentūromis, žiniasklaida. Partijas nelegaliai paremiantis verslas gali apmokėti užsakomąjį turinį mokėdamas ir tiesiogiai žiniasklaidai.
Pastarasis didelis partijų finansų kriminalas yra Darbo partijos byla, kurioje nagrinėjamas laikotarpis siekia 2004 metus. Su partijų nelegaliomis pajamomis susijęs skandaliukas žybtelėjo ir 2010 metais, kai sveikatos apsaugos viceministras Artūras Skikas paėmė mažiausiai 20 tūkst. Lt kyšį, bet teisme liudijo, kad ne sau, o partijai.
Tačiau politikai iš pramoginių pokalbių laidų ir šokių bei dainų projektų niekur nedingo, spaudoje mirga užsakomieji straipsniai. Z. Vaigauskas teigia, kad tyla – be finansavimo skandalų ir kriminalų – „labai neramina“. Ir yra visiškai teisus.
____________________
Ignas Krasauskas yra IQ apžvalgininkas
