Kovo mėnesį dalinamės svajingomis, filosofiškomis, jautriomis, patriotiškomis ar sukrėtimų paženklintomis eilėmis, atveriančiomis jauno žmogaus vidinį pasaulį, jo vertybes.
Eilių autorės – Biržų technologijų ir verslo mokymo centro mokinė Toma Einorytė (mokytoja Asta Bacevičienė), Juozo Balčikonio gimnazijos mokinė Aistė Židonytė (mokytoja Daina Rasalskienė) bei Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos mokinė Evelina Pučėtaitė (mokytoja Simona Adomkevičienė).
Biržų technologijų ir verslo mokymo centras
Toma Einorytė (12 kl.)
ODĖ SAULEI
Kai lūpomis iš naujo rasą paragauji,
Pasaulis stoja, kyla saulė.
Kai pradedi girdėti tylą lyg apgaulę,
Norisi tylėti garsiai, atsiduoti Saulei.
Žvaigždėms nugulus horizonte,
Atrandam vietą miško forte.
Leidžiame naujoms svajonėms gimti,
Naujai pradžiai vietą užsiimti.
Kai pavasario gėlė pirmoji
Skleis žiedus senam artojui,
Pražyski, Saule, su gėle kartu.
Juk taip gražiai smuikuoji Tu.
Išgyvenki garsią tylą,
Lai paukščiai ryt prabyla.
Nuvalyki ašarą tyrą ir sūrią,
Šį pavasarį iš naujo paragauki jūrą.
Juozo Balčikonio gimnazija
Aistė Židonytė (10 kl.)
(NE)SAPNAS
Jie sugrįžo ginkluoti
Per spengiančią tylą klaikią,
Per suterštą dirvą išmindytą,
Pro pelenų užklotą miglą.
Jie žengė per laiką lyg per atvirą žaizdą,
Ašmenimis braukė per sielą gyvą.
Maldos virto žarijomis ant liežuvio,
O viltis užspringo, dar nespėjusi gimti.
Jie troško pakartoti nelemtų skriaudų,
Pasiilgo kruvinų aukų akių.
Neužteko jiems raudų,
Kelis amžius besitęsusių.
Jie nesigailėjo niekada dejonių,
Nejautė sielvarto kankinių.
Be gailesčio žiūrėjo į motinos akis ir tarė:
– Įpilk mums vyno – skonio geležies.
JŪRA
Jūra – tai platus, beribis pasaulis,
Niekada nežinai, kas slepiasi jos gelmėse,
Niekada nenuspėsi, ką ji šiandien išmes į krantą,
O ką pasiims ir amžinai pasiliks.
Jūros alsavimas lėtas, gilus,
Jis tarsi laikytų jausmų siluetus.
Jos bangos – ne pyktis, ne džiaugsmas,
O žemės širdies vangus plakimas.
Ji moka saugoti paslaptis be žodžių,
Su sūria tyla, nusėdusia ant lūpų.
Pažvelgęs į jūros horizontą tampi menkas,
Bet keistai lengvas, tarsi paleistas.
Kartais ji rami, lyg užmigęs pasaulis,
Kartais – audringa, nes niekam nepriklauso.
Jūra nemoko – ji tiesiog primena,
Kad viskas juda ir niekas nelieka.
Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija
Evelina Pučėtaitė (12 kl.)
LIETUVA
Apie Lietuvą tėvynę mano!
Saulės spinduliai kaip aukso šilkas,
Sušildantis visus tautiečius.
Lietus, krintantis kaip sidabro lašai,
Puošia mus visus Lietuvos tėvynės vaikus.
Širdyse išlikę narsūs žmonės,
Kurie kadaise pasiaukojo dėl tėvynės vardo.
Televizijos bokštas stovi ilgą laiką
Atsimindamas tą kraupią naktį,
Kai stovėjo žmonės susikibę,
Baimę paslėpę giliai širdyse.
Lietuva drąsi valstybė
Su liūdna, bet turtinga praeitimi,
Išlikusia istorijos šaltiniuose
Ir gamtos motinėlės glėby.
Lietuvos drąsa beribė,
Įaugusi žmonių širdyse.
Lietuva! Tariu išdidžiai savo gimtinės vardą,
Didžiuodamasi ja.
Mano laimė begalinė
Pagalvojus, kad aš šios šalies dukra.
Vėjas mano kasas pina,
O sidabrinis lietus jas drėkina.
MES
Vasaros naktį gaivią
Kalbės žodžiai patys už save.
Žvaigždės krentančios padės mums žibėti
Kaip saulės spinduliai karštą vasaros dieną.
Mūsų rankas valdys vėjas,
Glostydamas širdies gelmes.
Vanduo banguos norėdamas atsakyti
Į nelaimingų žmonių ašaras,
Kurios paskendo jūros gelmėse.
GYVENIMO PRASMĖ
Rugpjūčio migloje skendės
Degančios žolės pelenai,
Vėjo kryptimi vejamos negandos.
Žaliuojanti žolė ugnyje žibės
Kaip naktį padangėje žvaigždės.
Krentant žaibišku greičiu,
Upės dugne skendės tūkstantis svajonių,
Pavirtusių kristalais.
Atspindintis dangaus kristalus, upelis plauks pasroviui
Siųsdamas gyvenimo pamestas mintis,
Plūduriuojanti laimė ieškos jaukių žmonių širdžių,
Kad realizuotų gyvenimo prasmę.
JŪRA
Kažkur saulėlydžio glėbyje
Jūra apgobta plaukioja jausmų apsupta.
Banguoja įsiaudrinusi,
Minčių pamiršta…
Laivai nesuvaldomai banguoja,
Nerasdami išeities tuščiame, užmirštame krante…
Kaip vakarykštė diena,
Kuria jau niekas negyvena.
Saulėlydis neramina jūros jausmų,
Jausmai stipresni už visą galybę.
Laivai be išeities jūroje skęsta,
Nepalikdami istorijos rytojaus dienai.
MEILĖS ISTORIJA
Pasakojau visą istoriją
Nuo pat pirmosios šypsenos…
Kai sėkmė patyliukais prisėlino,
Buvau kaip žaibo trenkta.
Vis dar negalėjau visko suvokti.
Žibančiomis akimis išvydau pasakišką sapną,
Šliejosi spalvinga mažų gatvelių,
Lietingų popiečių poezija…
Minčių sienos, vėjo nešamos,
Apsvaigino galvą.
Mažų gatvelių seni žibintai auksuotais rėmais
Nuslopino žodžių skambesį šviesos blizgesio auksu.
Palaimingas vaizdas gaivus kaip rytas po lietaus.
Šitas vakaras tarsi sukurtas savito gyvenimo ir meilės suvokimui.
Ir štai vėl atsiduriu ant kieto tikrovės pagrindo.
Pirmasis žvilgsnis, pirmoji šypsena, ta akimirka…
Besidaužančia širdimi, bejėgiškas neryžtingumas
Nuslopino mano meilės žodžių skambesį.
Siaurame skersgatvyje beviltiškai įsimylėjau…
Kiek kartu ėjau šiuo keliu?
O juk tokia įdomi meilės istorija…
Čia buvo daug grožio. Tačiau neužtenka ryžto
Parašyti savo istoriją… Tik prancūzas gali taip rašyti apie meilę,
Apie pabrėžtą meilės istoriją… Tai istorijos pabaiga.
