Neretai gyvenimo kelias susidėlioja ne pagal planą, o pagal tai, kas tyliai, bet atkakliai beldžiasi į vidų. Vieniems tai būna primiršta vaikystės svajonė, kitiems – pašaukimas. Panevėžietei diplomuotai istorikei Veronikai Kaminskaitei tai buvo kūryba.
Nuo meilės knygoms ir istorijai, nuo studijų Vilniaus universitete iki siuvimo ateljė ir skrybėlių kūrimo, nuo kelionių po Europą iki sugrįžimo į gimtąjį Panevėžį, kur šiandien ypatingoje, paslaptimi dvelkiančioje palėpėje prie siuvimo mašinos gimsta nauji sumanymai – toks spalvingas Veronikos Kaminskaitės kelias.
„Kūryba yra mano kvėpavimas“, – šypsosi „Stasys Museum“ gidė-edukatorė, kūrėja, pasirinkusi ne patogiausią, o širdies padiktuotą kryptį.
Iš knygų pasaulio
Kūryba labai įkyriai beldėsi į panevėžietės duris jau nuo mažens.
„Kai buvau maža, labai mėgau skaityti knygas – tą mėgstu daryti ir dabar, – pasakoja Veronika. – Bet šalia knygų visada būdavo ir rankdarbiai: susirandi plaktuką, vinį, lentą ir pradedi kažką kalti arba su močiute mokaisi gaminti, mezgti.“
Visgi baigusi mokyklą V. Kaminskaitė pasirinko istorijos mokslus – Vilniaus universitete baigė bakalauro studijas.
„Knygos ir istorija visada buvo mano arkliukas, – sako ji. – Sesuo paveldėjo talentą piešti, o aš buvau ir esu knygų mylėtoja.“
„Bet studijuodama istoriją pajutau, kad man labai trūksta kūrybos“, – prisipažįsta Veronika. Tiltu į naują gyvenimo etapą jai tapo susidomėjimas kostiumo ir mados istorija. „Buvau sužavėta, kokios moterys buvo išradingos po Antrojo pasaulinio karo – nebuvo priemonių, net kojinių, bet pačios jas sugebėdavo nusipiešti. Mane sužavėjo ir tai, kad drabužis taip pat gali pasakoti savąją istoriją.“
Pradėti nuo nulio
Po studijų V. Kaminskaitė įstojo į profesinę mokyklą, kad išmoktų siuvėjos amato. Vėliau gilinosi į drabužių konstravimą ir sukirpimą – sritį, kurią vadina nykstančiu menu.
„Mano močiutė mokėjo siūti, o man siuvimas buvo labai tolimas dalykas, – neslepia pašnekovė. – Užtat labai patiko audiniai ir tai, ką iš jų galima sukurti, jeigu juos atpažįsti.“
„Visgi po metų, baigusi ir profesinę mokyklą, supratau, kad nė velnio neišmokau siūti“, – juokiasi pašnekovė.
Tačiau buvo taip užsidegusi siuvimu, kad pati susirado praktiką vienoje ateljė, kur visą vasarą lygino, pakavo ir stebėjo, kaip moterys bendrauja, kaip kuriamas verslas.
Tada atsirado galimybė mokytis konstravimo ir sukirpimo. Ir ji vėl grįžo į profesinės mokyklos suolą tęsti studijų.
„Konstravimas iš tikrųjų yra mirštantis menas. Sukonstruoti architektūrinį brėžinį žmogaus kūnui – tai buvo kažkas, ką labai norėjau išmokti. Nors reikėjo daug kantrybės, nes ten daug matematikos formulių – privalu suprasti visą žmogaus kūną“, – aiškina Veronika.
Po mokslų panevėžietė nusprendė pakeliauti, o tuo pačiu ir šiek tiek užsidirbti.
Aštuonis mėnesius praleido su kuprine ant pečių. Kaip pati sako, ėjo tiesiog į nežinią.
Bekeliaudama vėl išgirdo aiškų kūrybos šauksmą. Tad grįžusi į Lietuvą, susirado darbą dar vienoje siuvimo ateljė.
„Nebuvo taip, kad šalia sėdėjo žmogus ir mokė mane siūti, – pamena. – Jei norėjau to išmokti, turėjau dirbti vakarais, savaitgaliais, ardyti vieną siūlę po kitos, kad pati suprasčiau visą procesą. Bet mane skatino labai didelis noras ir užsispyrimas išmokti.“
Nors buvo kitų darbo pasiūlymų ir atsirado galimybė pasukti stabilesniu keliu, ji pasirinko tai, ką jautė esant tikra.
„Pasirinkau tai, ką pasakė širdis – siuvimą“, – šiandien šypsosi Veronika.
„Nemanau, kad esu atradusi vieną vietą po saule. (…) jei tokią vietą ir atrasčiau, spėju, būtų labai nuobodu.“ V. Kaminskaitė
Neįvertintas menas
Siuvimą V. Kaminskaitė vadina ne pomėgiu, o tikrai nelengvu amatu ir atskiru mokslu.
Pasak jos, mūsų laikais ši sritis dažnai nuvertinama, nes greitos mados kultūra išmokė žmones daiktus naudoti labai trumpai.
„Dabar atrodo, kad siūti gali visi, bet kai pamatai netinkamai prisiūtą pamušalą ar kitą detalę, supranti, kad tai darė neturintis jokio suvokimo apie šį amatą žmogus“, – apgailestauja Veronika.
Anksčiau drabužiai turėjo vertę – buvo taisomi, persiuvami, perduodami iš rankų į rankas, nešiojami ilgai. Kiekvienas rūbas pasakodavo savo istoriją.
Dabar nusiperkame bet ką, o po savaitės tiesiog išmetame į šiukšliadėžę. Taip, pasak Veronikos, nyksta ir žmogaus santykis su tuo, ką dėvi. Nebelieka charakterio.
V. Kaminskaitė atvirai sako nemėgstanti paties žodžio „mada“.
Jai atrodo, kad mada pernelyg dažnai primeta taisykles, kaip žmogus turi atrodyti.
„Kodėl mes negalime būti kitokie, nepatogūs, turėti savo charakteriu?“ – klausia ji.
V. Kaminskaitės manymu, svarbiausia ne aklai sekti tendencijas, o atrasti savo braižą. Kaip teatre kostiumas kuria personažą, taip žmogus gali kurti save per drabužį, spalvas, formas ir pasirinkimus.
Kelionės augina
Svarbi panevėžietės gyvenimo dalis – kelionės. Ji jau išmaišė didžiąją dalį Europos, pažino Graikiją, Ispaniją, Portugaliją, Norvegiją, Italiją.
„Susirasdavau darbą, pagyvendavau ilgiau, pažindavau šalį ir keliaudavau toliau pamatyti pasaulio“, – pasakoja Veronika.
Viena įsimintiniausių patirčių jos laukė Ispanijoje.
Ten lietuvė dešimt dienų praleido meditacijos stovykloje, kur turėjo galimybę perkrauti smegenis ir pabūti tyloje su visiškai nepažįstamais žmonėmis.
Vėliau leidosi bemaž 1000 kilometrų besidriekiančiu piligriminiu Šv. Jokūbo keliu – nuo Lisabonos iki Santjago de Kompostelos ir Finistero, kurį dar romėnai vadino pasaulio kraštu, už kurio jau tik vandenynas ir nežinomybė.
Tokios kelionės, sako V. Kaminskaitė, leidžia ne tik pamatyti pasaulį, bet ir akis į akį susitikti su savimi: „Kai pritrina pūsles, supranti, kad išties viskas gerai. Jeigu yra noro ir ryžto, viską galima padaryti. Tame kelyje pažįsti ne tik save, bet ir kitus žmones, pamatai, kokie iš tikrųjų jie nuostabūs bei geri. Be jokių kaukių.“
Naujas kvėpavimas
Pažinusi šiek tiek pasaulio, pagyvenusi sostinėje, prieš ketverius metus V. Kaminskaitė ryžosi grįžti į gimtąjį miestą. Ne dėl nostalgijos – iš noro sustoti ir vėl išgirsti save.
Panevėžys ją pasitiko šiltai – kaip pati sako, išskėstomis rankomis. Čia ji atrado ne tik ramybę, bet ir naują kūrybos etapą.
Pašnekovei Panevėžys artimas ir dėl savo istorijos – net jos bakalauro darbas buvo skirtas Juozo Miltinio dramos teatrui.
„Grįžau ir tarsi įgavau naują kvėpavimą“, – atsidūsta Veronika.
Vienas ypatingiausių jos atradimų Panevėžyje – kūrybinė studija palėpėje. Erdvė, kuri tapo ir darbo vieta, ir asmeniniu prieglobsčiu. Tą sako suprato vos įžengusi į vidų.
„Dauguma mane pažįsta kaip edukatorę, gidę, knygų mylėtoją, bet mažai kas žino, jog yra tokia palėpė, – šypsosi V. Kaminskaitė. – Ten aš praleidžiu daugiausia laiko, ten pailsiu ir atsigaunu. Ten mano meditacinis taškas. Vieta, kur galiu būti basomis kojomis, su savimi, savo mintimis ir šuniuku, kuris kaip naminukas visada mane sergi.“
Lunaria (Augustinos Miknevičiūtės) Photography
Drabužis pagal nuotaiką
Palėpę Veronika susikūrė savomis rankomis per dvi savaites: plėšė senus tapetus, glaistė sienas, remontavo, dažė.
„Mano erdvė primena Veso Andersono filmus – rožinės, žalios spalvos. Tokia visiškai mano vieta. Kai draugai ateina į studiją ir pamato ją, sako: taip, čia esi tu“, – juokiasi V. Kaminskaitė.
Ironiška, kad savo garderobe ji tokių spalvų privengia – panevėžietės spintoje karaliauja juoda klasika.
Išties Veroniką daugelis pirmiausia pastebi dėl jos išskirtinio stiliaus. Nors jai drabužis niekada nebuvo tik audinys ar mada. Tai kalba, istorija, charakteris ir būdas pasauliui parodyti save.
„Vienas kolega manęs paklausė: Veronika, kodėl tu visada juodai rengiesi? Todėl, kad juoda yra mano spalva. Kai rengiuosi juodai, mano nuotaika yra gera. Kai nuotaikos nėra – puošiuosi spalvomis“, – gūžteli pašnekovė.
Veronikai drabužis turi kur kas gilesnę prasmę nei vien išorinis įvaizdis: jį mato kaip žmogaus istorijos dalį.
„Drabužis man yra kaip charakteris, kaip bruožas, kuris pasako, kas tu esi šiandien“, – pabrėžia kūrėja.
Pasak jos, žmonės dažnai neįvertina, kiek daug apie mus pasako tai, ką renkamės vilkėti.
Kaip teatre kostiumas kuria personažą, taip ir kasdienybėje drabužis tampa nebyliu pasakojimu apie žmogų.
„Ne visi pastebi, kad drabužis irgi kalba – tik be žodžių“, – sako Veronika.
Jai pačiai drabužis dažnai tampa vidine atrama.
„Man rūbas yra kaip šarvas. Ne tam, kad apsiginčiau, o tam, kad jis suteiktų man stuburą“, – pabrėžia.
Būti kitokiam ne visada patogu
Kūrėjos gyvenimo filosofijoje svarbi vieta tenka autentiškumui ir drąsai neištirpti vienodume – ištrūkti iš monotonijos, išlaikyti išskirtinumą.
Bet tai nėra apie norą išsišokti. Tai apie būtinybę žmogui nepamesti savęs.
Veronika žino, kad būti kitokiam visuomenėje ne visada paprasta ir patogu. Šis suvokimas lydėjo nuo vaikystės.
Nuo mažens ją žavėjo kitokios pasakos, filmai, spektakliai, kitokie personažai ir istorijos. Visa tai vėliau virto pačios kuriamu pasauliu, kuriame būti kitokiam nėra blogai.
Taip gimė ir „Vienaakė Džilė“ – vienas ryškiausių Veronikos kūrybinių simbolių.
Tai ne tik pavadinimas, bet ir visa vidinė filosofija.
Idėja gimė tada, kai V. Kaminskaitė pasisiuvo pirmąjį paltą ir juo apsivilkusi išėjo į miestą.
„Sulaukiau labai daug klausimų – kur gavai, kur pirkai? Tada pagalvojau: vadinasi, einu teisinga kryptimi“, – prisimena Veronika.
Ieškodama pavadinimo, su kuriuo galėtų kurti, ji nenorėjo nieko banalaus ar atsitiktinio. Norėjo vardo, kuris turėtų prasmę.
Įkvėpimo rado lietuvių mitologijoje.
Vaikystėje V. Kaminskaitę lydėjo pasakojimai apie laumes – močiutės perspėjimai neiti arti prie vandens, „nes laumės įtrauks“, ar istorijos apie jų maudynes rūke, kai virš tvenkinio vandens tvyro migla.
Vėliau skaitydama lietuvių mitologiją Veronika atrado visai kitokį šių mistinių būtybių paveikslą.
„Pradėjau skaityti Pranės Dundulienės knygas apie lietuvių deives ir pamačiau, kad laumės yra labai charizmatiškos moterys. Tik jų bijojo ir jos buvo nesuprastos. Anksčiau laumes įsivaizduodavo ne kaip mergeles auksiniais plaukais, o moters galva, žąsies kūnų ir vištos kojomis. Man tas kitoniškumas labai patiko“, – dalijasi prisiminimais V. Kaminskaitė.
Taip gimė „Vienaakė Džilė“ – moteris, kuri savo kitoniškumo neslepia, o jį drąsiai parodo.
„Tai apie moterį, kuri yra išskirtinė, unikali ir to neslepia. Nebijo savęs tokios, kokia yra“, – sako Veronika ir pabrėžia, kad ši filosofija iš dalies ir apie ją pačią.
Istorija – ne dėl diplomo
Nors V. Kaminskaitė pati siuva drabužius ir yra sukūrusi ne vieną garderobo detalę, pripažįsta, kad dažnai laiko sau tiesiog pritrūksta.
„Labai nuvalkiotas pasakymas, bet teisingas – batsiuvys be batų“, – juokauja panevėžietė.
Vis dėlto jos spintoje netrūksta savos kūrybos suknelių, ypatingoms progoms kurtų drabužių. Daiktų su istorija.
Tačiau šiandien V. Kaminskaitės didžiausias noras kurti ne sau, o kitiems ir per drabužį perduoti jaukumą, šilumą, nuotaiką.
Nors gyvenimo kelias galiausiai nuvedė į kūrybą, istorijos studijos ir įgytos žinios iki šiol išlieka svarbia jos tapatybės dalimi.
Tai ne tik diplomas ar kadaise pasirinkta kryptis, bet ir mąstymo būdas.
Istorija padeda geriau suprasti žmones, laikmetį, daiktų prasmę ir jų vietą pasaulyje.
Pasak Veronikos, kurdama ji visada galvoja ne vien apie estetiką ar formą.
Jai svarbu, kad daiktai turėtų tęstinumą, kad neišnyktų be pėdsako, kad taptų kažkieno asmeninės istorijos dalimi. Juk drabužis dažnai lydi žmogų svarbiausiomis akimirkomis – tomis, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastos, bet vėliau tampa prisiminimais.
„Gal žmogus, dėvėdamas tą rūbą, susipažins su savo meile. Gal eis į darbo pokalbį. Gal tas rūbas pakels nuotaiką tą dieną ar suteiks saugumo jausmą“, – vardija kūrėja.
Vienintelis būdas kvėpuoti
Paklausta, kokią vietą kūryba užima jos gyvenime šiandien, Veronika nė akimirkai nesudvejoja. Atsakymas trumpas, bet labai aiškus.
„Tai yra mano kvėpavimas. Mano minčių transformacija. Mano būdas būti pasaulyje“, – sako ji.
Kūryba V. Kaminskaitei nėra laisvalaikio užsiėmimas ar vien profesinis kelias. Tai būsena, be kurios ji neįsivaizduoja savęs, be kurios jaustųsi tuščia, tarsi kažko trūktų.
Net keliaudama po pasaulį Veronika ilgėdavosi ne vietų ar patogumų, o galimybės kažką kurti rankomis.
V. Kaminskaitė save vadina smalsiu, ieškančiu ir jautriu žmogumi. Būtent todėl kurti jai – tai galimybė paleisti emocijas, paversti jausmus forma, drabužiu. Tai jos vidinio pasaulio kalba.
„Kūryba mano mintyse yra kasdien. Net sapnuose“, – sako pašnekovė.
Veronika užaugo aplinkoje, kurioje tai buvo natūrali gyvenimo dalis. Darbščios močiutės rankos, Dailės mokyklą lankiusios sesers piešiniai, bendri vaikystės žaidimai kaime, kepami pyragai ar žagarėliai, pasakos, vasaros, pripildytos vaikiškų fantazijų ir nuolat gimstančių idėjų, – visa tai formavo panevėžietės pasaulio matymą.
Kūryba ten nebuvo vadinama kūryba, ji tiesiog vyko savaime.
„Mes vaikystėje visi turime savo geltonų plytų kelią. Tik augdami pamirštame, kad jis egzistuoja.
Tačiau kai kuriems tas kelias vieną dieną vėl primena apie save. Kaip ir man kūryba – ji tyliai, bet atkakliai beldėsi į duris ir sakė: „Atidaryk. Tavo laikas atėjo“, – pasakoja Veronika.
Iš meilės skrybėlėms
Kai kurie žmonės ieško stabilumo, aiškaus plano ir vienos vietos po saule. V. Kaminskaitė – atvirkščiai.
Ji niekada nesijautė žmogumi, kuris norėtų sustoti viename taške. Smalsumas, nuolatinis ieškojimas ir vidinis troškimas kurti vis vedė pirmyn.
„Nemanau, kad esu atradusi vieną vietą po saule, – svarsto moteris. – Esu labai smalsus ir ieškantis žmogus. Mane gyvenimas visada nuveda ten, kur turiu būti. Tad jei tokią vietą ir atrasčiau, spėju, būtų labai nuobodu.“
Veronikos įsitikinimu, niekas nevyksta be priežasties.
Ji tiki likimu, sapnais ir tuo, kad kiekvienas etapas turi savo prasmę. Todėl net ir atradusi mėgstamą veiklą nesustoja – galvoja, koks bus kitas žingsnis, kaip kūrybą auginti toliau.
Viena tokių V. Kaminskaitės krypčių – skrybėlių gamyba. Nors Lietuvoje jos vis dar nėra kasdienis aksesuaras, Veronikai jos jau seniai tapusios savitu stiliaus simboliu.
„Dar studijuodama Vilniuje vaikščiodavau po dėvėtų drabužių parduotuves ir visada ieškodavau skrybėlių“, – prisimena pašnekovė.
Skrybėlės ją traukia ne tik savo estetika – kaip ir visur, svarbus istorijos elementas: kaip jos atsirado, kaip buvo gaminamos, ką reiškė skirtingais laikotarpiais. Visa tai įdomu ne mažiau nei pats daiktas.
Kūrybiškumas slypi kiekviename
V. Kaminskaitė prisimena savo patirtį Londone, kai dalyvavo specialiose dirbtuvėse – mokėsi kurti galvos apdangalus.
„Visą dieną mokėmės, kaip gimsta forma, kaip tempiasi medžiaga, kaip išgaunamas siluetas. Supratau, kad tai irgi yra sunkus mokslas“, – pabrėžia kūrėja.
Veronika svajoja dar labiau į tą mokslą gilintis. Ne tiek dėl verslo, kiek dėl asmeninio santykio su šiuo aksesuaru. Ir galbūt tik sau.
„Nes man patinka būti su skrybėle, – paklausta, kodėl, atsako Veronika. – Tarsi kokiai raganaitei ar laumei. Ji kuria nuotaiką, charakterį, akcentą. Nepaleidžiu minties kada nors studijuoti ir kostiumo istoriją – gilintis, kaip atsirado drabužiai, kodėl jie buvo tokie, kokios sąlygos juos formavo.“
Ar kūrybiškumas yra duotybė, ar išmokstamas dalykas?
V. Kaminskaitei abu variantai teisingi.
„Visi turime kūrybiškumo gyslelę – tik reikia atrasti vietą, kur ji atsiskleidžia“, – mano pašnekovė.
Vieniems tai gali būti menas, kitiems – maisto gaminimas, kelionės, sprendimai sudėtingose situacijose ar gebėjimas kitaip mąstyti. Bet plačiausiai tai atsiskleidžia tada, kai žmogus išeina iš savo komforto zonos, kai jam nebeužtenka to, kas yra, ir norisi daugiau.
Sustoti padeda gamta
Nors kūryba užima didžiulę jos gyvenimo dalį, V. Kaminskaitė puikiai žino, jog kartais reikia ir sustoti bei persikrauti – duoti poilsio tiek rankoms, tiek mintims.
Didžiausia panevėžietės atgaiva – gamtoje. Veronika save vadina jos vaiku: mėgsta auginti lauko gėles, būti tyloje, toliau nuo minios ir triukšmo.
„Palieti žemę ir tarsi įsižemini“, – šypsosi.
Aišku, visada bus ir knyga.
„Knygų nepamečiau ir tikrai nepamesiu“, – patikina V. Kaminskaitė, kurios bibliotekoje gausu istorinių ir vieno mėgstamiausių autorių – Eriko Marijos Remarko leidinių.
Tačiau išskirti mėgstamiausios knygos Veronika niekaip negalėtų.
„Kiekviena knyga turi savo laiką, savo vietą ir priežastį, kodėl tuo metu buvo su manimi“, – paaiškina.
Kita jos aistra – kelionėms – irgi neketina išblėsti.
„Man patinka nusipirkti bilietą, išskristi be plano ir tik oro uoste sugalvoti, ką šiandien veiksiu“, – anaiptol nejuokauja Veronika, kuriai toks keliavimo būdas – savita laisvės išraiška.
Visada sakyti „taip“
Į kausimą, ko ją gyvenimas išmokė svarbiausio, V. Kaminskaitė atsako labai paprastai: nebijoti ir niekada nepasiduoti.
Ji įsitikinusi, kad svarbu visada sakyti „taip“, eiti pakelta galva ir neprarasti šypsenos net tada, kai lengva nėra.
„Dar labai svarbu neišduoti vaikystės svajonių, – primena pašnekovė. – Kai esame maži, labai gerai žinome, ko norime. Tik vėliau tai pamirštame.“
Veronikai atrodo, kad daugybė dalykų įmanomi ne todėl, jog yra lengvi, o dėl to, kad žmogus pasiryžta jų išmokti. Kaip kad jai nutiko su siuvimu.
„Aš nemokėjau nieko. Nežinojau nei kas yra adata, nei kas yra siuvimo mašina. Bet labai norėjau išmokti“, – sako moteris.
Ji neslepia – buvo ir sunkių dienų, abejonių, klausimų sau, ar tikrai pavyks. Tačiau galiausiai atėjo supratimas, kad tik atkaklumas duoda vaisių.
„Vaikystėje, turbūt kaip ir daugelis vaikų, žiūrėdavau filmuką „Tomas ir Džeris“. Ir kai katinas Tomas pasiduodavo iš pirmo karto, kai nepagaudavo pelės, vis galvodavau: kodėl tu nebandei septynis kartus? Trylika kartų? Trisdešimt kartų? Juk pagautum tą pelę! Kodėl taip greitai pasiduodi?“ – su šypsena pasakoja Veronika.
Ilgainiui panevėžietė įsitikino, kad turint didžiulį norą viskas yra įmanoma. O kai pajunti malonumą iš to, ką darai, jau nebegali sustoti.
„Visada sakau, kad laimingas žmogus yra tas, kuris turi idėjų ir tikslų. Net jeigu tas tikslas labai mažas ir labai paprastas“, – neabejoja V. Kaminskaitė.
