Neabejingus Lietuvos ekonomikos mokslui pradžiugino žinia, kad Lietuvos bankas (LB) kartu su Vilniaus universitetu steigia Tyrimų centrą. Jo užduotis, kaip tvirtina centro veiklą kuruosiantis LB valdybos narys Marius Jurgilas, bus panaikinti vakuumą šioje socialinių mokslų srityje, imitacinę veiklą pakeisti rimtais ir moderniais tyrimais.
M. Jurgilas teisus – ir vakuumo, ir bejėgio imitavimo mūsų ekonomikos moksle per akis. Nors deramai išsimokslinusių ekonomikos bakalaurų ir magistrų daugėja, iš lėto gausėja ir daktarų (greta vis dar besidauginančių pseudodaktarų), pats ekonomikos mokslas Lietuvoje apleistas, mažai kultivuojamas ir menkai kur bepasirodantis. Jo vietą užėmė įvairios verslo disciplinos, tyrimai ir komentarai.
Nėra net institucijų, kurios suteiktų vilties, kad yra kas galėtų organizuoti makroekonomikos tyrimus ir padėtų Vyriausybei susigaudyti interesų grupių pakišamuose skaičiavimuose. Likvidavus komandinę ūkio sistemą, Ekonomikos bei Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos institutai, nors ir delsiant, taip pat panaikinti.
Pasaulyje mokslinė veikla sparčiai plečiasi, tyrimo metodai tobulėja, tad iš lėto, nors ir akivaizdžiai menkstančiu prieaugiu, gausėja ir ekonomikos žinių kiekis. Tačiau ekonomikos mokslo pažanga dvilypė. Grynasis ekonomikos mokslas ne artėja, bet tolsta tiek nuo platesnio visuomenės dėmesio, tiek nuo paslaugų valstybės institucijoms. Trenkus 2008–2009 m. krizei pasipiktinimas ekonomikos teoretikų bergždumu buvo (tebėra) toks didelis, kad net imta reikalauti keisti pačią ekonomikos teorijos paradigmą. Kitaip tariant, surengti šiame moksle „kultūrinę revoliuciją“.
Be teorijos mūsų kasdieniai ekonominiai debatai tėra paprastas skirtingų interesų grupių siekių ir argumentų fechtavimasis.
Nepasitenkinimas susidariusia padėtimi – jau įamžėjęs reiškinys. 1971 m. išleistoje knygoje garsi britų ekonomistė Joana Robinson drįso teigti: „Ekonomikos mokslo studijų tikslas yra ne gauti gatavų atsakymų į klausimus rinkinį, bet išmokti, kaip nebūti ekonomistų apgaudinėjamiems.“
Kaip tikslusis mokslas ekonomikos teorija pelno pagarbą ir teikia naudos, nes mus traktuoja kaip savanaudes šios planetos biologines būtybes, reaguojančias į prekių ir paslaugų kainų svyravimus rinkose. Šitaip teorija ne tik atskleidžia gilumines žmonių ūkinės veiklos varomąsias jėgas, bet ir priverčia mus „pasižiūrėti į veidrodį“, išgelbsti viešąjį diskursą nuo hipertrofuoto moralizavimo bei sociologizavimo, stabdo dviveidiškumo plėtrą. Pasakytume net griežčiau – ekonomikos mokslas saugo ir gydo socialinius mokslus nuo hipokrizijos.
Kaip socialinis mokslas jis reaguoja į žmonių susitelkimo į tautas ir valstybes faktą, į skirtingus socialinių grupių interesus, į derybų ar ginčų procesų ypatumus, į ekonominės integracijos ir dezintegracijos veiksnius, į kultūros ir tradicijų vaidmenį ūkinėje veikloje ir tada virsta politine ekonomija, valstybių ir jų aljansų ekonominės politikos teoriniu pagrindu.
Pirmuoju atveju ekonomikos mokslas savo sudėtingumu ir ambicijomis prilygsta fizikai ar biologijai, nes darosi prieinamas ir įdomus vis siauresniam žmonių ratui. Antruoju atveju ekonominiai debatai įtraukia vis platesnę visuomenę, tampa net nacionalinės kultūros ir istorinio paveldo saugojimo ir palaikymo kriterijumi („kokia bus grąža iš investicijų restauruojant šį seną dvarą?“).
Be teorijos mūsų kasdieniai ekonominiai debatai tėra paprastas skirtingų interesų grupių siekių ir argumentų fechtavimasis. Kita vertus, be skirtingų socialinių grupių (tarptautiniuose santykiuose – ir nacionalinių) interesų ekonominės teorijos teiginiai yra negyvas matematinis tekstas, reanimuojamas abstrakčiomis rekomendacijomis mąstančioms biologinėms būtybėms, racionaliai reaguojančioms į rinkos signalus. Tyrimų centrai, jei tik jie nori pateisinti savo egzistavimą, turi siekti naikinti properšą tarp tų dviejų mintijimo struktūrų.
Galbūt kažkada ateityje, kai visos mūsų dabartinės diskusijos dezaktualizuosis, kai išnyks energetikos išteklių ribotumo problema ir išnirs siaubingas visai kitokių išteklių trūkumas, kai į rinkos mechanizmą bus primontuota gausybė reguliatorių, multiplikatorių, ribotuvų, forsifikatorių, stimuliatorių, akceleratorių, stabilizatorių, indikatorių, saugiklių ir filtrų, didysis visuomenės dėmesys nusisuks nuo grynai ekonominių problemų. Kitaip tariant, išryškės ekonominių ir kitų socialinių mokslų konvergencija.
Tuomet, ko gero, drąsiau pripažinsime, kad Frankas H. Knightas buvo teisus, dar 1921 m. išleistoje knygoje teigdamas: „Joks specifiškai žmogui būdingas motyvas nėra ekonominis.“ Tada ir tik tada prireiks peržiūrėti ekonomikos teorijos paradigmą.
