Tiek, kiek šiųmetė Nobelio literatūros premija sukėlė džiaugsmo (Kinijoje), tiek pat sulaukė ir kritikos (Vakaruose). Dėl kinų rašytojo Mo Yan kūrinių kokybės, rodos, abejonių nekyla, tačiau ar Nobelio premija komunistinės valdžios šalininkui nėra simbolinis režimo palaikymas?
Ne paslaptis, kad Nobelio premija, net ir literatūros srityje, turi politinio prieskonio. Švedijos karališkoji mokslų akademija šiemet sulaukė patarimų kitą sykį atsižvelgti ne tik į literatūrinius pasiekimus, bet ir į žmogaus teises. Skeptikai mano, jog apdovanojant komunistinės sistemos autorių buvo išsiųstas palaikymo signalas visam Kinijos režimui.
Atrodo, kad Kinija būtent taip jį ir iššifravo. Po Nobelio premijos paskelbimo šalies valdžia išsiuntinėjo džiaugsmingus pranešimus, skelbiančius apie naująjį laureatą ir augančią Kinijos galią įvairiose srityse – šiuokart literatūroje.
Balansuojantis ant ribos
„Šis rašytojas Kinijoje yra labai gerai žinomas, užima aukštas pareigas Kinijos rašytojų sąjungoje. Taigi jis yra valstybės pareigūnas, bet kartu jo kūriniuose galima rasti ir labai griežtos gyvenimo Kinijoje kritikos“, – pastebi Vilniaus universiteto Konfucijaus instituto dėstytoja ir projektų koordinatorė Vilma Šniukštaitė.
Pavyzdžiui, viename pastarųjų Mo Yan kūrinių pasakojama apie medikę, atliekančią abortus, tačiau vėliau dėl to labai besigailinčią. Abortai Kinijoje – gana dažna moterų išeitis laikantis vieno vaiko politikos. „Mo Yan – Kinijos valdžios pripažįstamas rašytojas, tačiau jokiu būdu neidealizuoja gyvenimo toje šalyje ir mato jo ydas“, – atkreipia dėmesį V. Šniukštaitė.
57-erių metų rašytojo tikrasis vardas yra Guanas Moye. Slapyvardis, kurį jis pasirinko, – Mo Yan – kiniškai reiškia „nekalbėk“. Pasak literato, jis neleidžia užsimiršti, jog pavojinga pasakyti per daug.
„Visi Kinijos rašytojai balansuoja ant ribos, iki kiek gali sau leisti kalbėti ir nebūti už tai baudžiami. Mo Yan tą ribą yra atradęs. Tuo labiau kad jis yra gavęs nemažai valstybinių apdovanojimų, tad spėju, kad yra palankioje pozicijoje ir gali sau šiek tiek daugiau leisti ir nepapulti į nemalonę“, – mano Vilniaus universiteto Orientalistikos centro sinologijos dėstytoja Barbora Drąsutytė.
Vis dėlto, Mo Yan manymu, jei tik kiti žinotų, kokį spaudimą jis jautė rašydamas savo knygas ir kaip baiminosi nuslysti nuo leistinumo ribos – visa kritika dėl Kinijos sistemos palaikymo netektų prasmės. Rašytojas skeptikus pritildė neseniai pareikšdamas, jog norėtų, kad prieš dvejus metus Nobelio taikos premiją laimėjęs rašytojas – disidentas Liu Xiaobo – netrukus būtų paleistas į laisvę.
Tiesa, Kinijos menininkas Ai Weiwei (pasaulyje plačiai išgarsėjęs, ypač po praėjusių metų įvykių, kai buvo sulaikytas dėl savo kūrybos) apie Mo Yan yra pasakęs, jog galbūt jis ir pasiekė literatūrines aukštumas, tačiau kaip intelektualas nėra sąmoningas. Anot cenzūros „nugesinto“ menininko, jo tautietis akivaizdžiai laikosi komunistų partijos linijos ir kelis sykius yra parodęs nepagarbą kitų Kinijos kultūros ir visuomenės veikėjų nepriklausomybei.
Auksas ir kine
Labai svarbus šių metų apdovanojimo aspektas kinams tas, jog Mo Yan tapo pirmuoju šalies piliečiu, laimėjusiu Nobelio literatūros premiją. 2000 m. kinų tautybės rašytojas Gao Xingjianas taip pat pelnė šį apdovanojimą, tačiau jo kūryba Kinijoje nepripažįstama ir draudžiama, o pats autorius turi Prancūzijos pilietybę.
Kinų Gabrieliu García Márquezu vadinamas Mo Yan literatūros Nobelį pelnė už „haliucinacinį realizmą, kuris susipina su liaudies pasakų, istorinių faktų ir dabarties motyvais“. „Jis rašo apie valstiečius, gyvenimą kaime, žmones, kurie kovoje dėl išgyvenimo ir savo orumo kartais laimi, tačiau dažniausiai pralaimi“, – iš karto po nugalėtojo paskelbimo kalbėjo Švedijos akademijos sekretorius Peteris Englundas.
Nors Mo Yan kūriniai nėra išversti į lietuvių kalbą, besidomintieji kinu tikriausiai yra matę filmą, sukurtą pagal vieną pirmųjų rašytojo romanų „Raudonasis gaolianas“ („Red Sorghum“). Jį režisavo žymusis Zhangas Yimou. Šis filmas 1988 m. Berlyno kino festivalyje laimėjo „Auksinį lokį“ ir tapo pirmuoju kinų filmu, laimėjusiu tarptautinį apdovanojimą po šalies atsivėrimo Vakarams.
Sinologės B. Drąsutytės nuomone, jei Lietuvos leidyklos po šios Nobelio premijos atkeips dėmesį į Mo Yan ir nuspręs išversti nors vieną jo kūrinį į lietuvių kalbą, būtent „Raudonasis gaolianas“ turėtų realiausią perspektyvą ir sėkmę tarp skaitytojų.
Atnešusi džiaugsmą Kinijai, šių metų Nobelio literatūros premija nuliūdino įtemptai su šia šalimi gyvenančią Japoniją, kurios rašytojas Harukis Murakamis jau ne pirmus metus vadinamas vienu realiausių kandidatų, galinčių nuskinti prestižinio apdovanojimo laurus. Kinijai dėl šio fakto premija turbūt dar saldesnė.
