B. Burgis
Jeigu nori turėti vaikų, privalai pats, būtent pats, atlikti tam tikrus veiksmus. Žinoma, tau gali padėti gydytojai, bet proceso malonumas, pasirinkus vieną ir kitą būdą, labai skiriasi. Tikrai.
Taip ir dėl švietimo, lavinimo. Gamta mums suteikė mokymosi, kūrybos, dauginimosi instinktų ir pasirūpino, kad patirtume malonumą jiems paklusdami. Bet turime ką nors daryti patys! Tai – pirmasis, pamatinis švietimo sistemos teiginys: švietimo subjektai (moksleiviai, studentai, mokytojai, dėstytojai) turi būti pasirengę patys dirbti, patys ieškoti švietimo šaltinių, priemonių, patys kurti, klysti ir taisyti savo klaidas.
Deja, civilizacija šiurkščiai įsikišo į gamtos (Dievo?) nustatytą tvarką, todėl dabar švietimo sistemoje – kaip iškreiptų veidrodžių karalystėje: kažkas padidinta, kažkas sumažinta, kažkas ištempta, kažkas suspausta…
Kalbėkime pavyzdžiais. Kaip pradėti studijuoti, pavyzdžiui, Masačusetso (JAV) technologijos institute (MIT)? Reikia išlaikyti standartizuotą TOEFL anglų kalbos egzaminą ir dvi standartizuoto SAT egzamino dalis: matematikos ir vieną iš trijų – fizikos, biologijos arba chemijos.
O kaip įstoti į Lietuvos universitetą? Reikia gauti gerą brandos atestatą. Ką reiškia „gerą“? 21 iš 22 uždavinių daugelis išspręstų be didesnio vargo. Kiek kartų į MIT įstoti sunkiau nei į prestižinį Lietuvos universiteto fakultetą? Ar taip ir turi būti? Ar griežta atranka į MIT mums visai nepriimtina?
Kitas pavyzdys. Dabar visi kalba apie mums nepalankius „Programme for International Student Assessment“ (PISA) tyrimo rezultatus. Daug metų tie tyrimai rodo, kad Suomijos švietimas yra geras. Tai gal mes mokomės iš Suomijos? Ne! Pavyzdžiui, pernai vasarį „Bert Maes“ paskelbė dešimt teiginių, kodėl Suomijos švietimas geras. Ar visus juos išstudijavo ir jiems pritarė (atmetė) mūsų švietimo vadovai? Tarkime, penktasis teiginys yra apie tai, kad reikia mažinti pažymiais vertinamų egzaminų, patikrinimų skaičių, kad nereikia lyginti vieno moksleivio pasiekimų su kitų moksleivių pasiekimais. Bet mūsų abiturientų egzaminų norminis vertinimas ir šiemet nebus pakeistas kriteriniu, tiesa?
O kas matematikai mokyti pritaikė Helsinkio universiteto dėstytojo Erkki Pekhoneno 2008 metais konferencijoje Romoje pateiktą paaiškinimą, kuo skiriasi užduotis nuo uždavinio (task, problem)? Tai įdomu ir svarbu. Trumpai skirtumą galima apibūdinti taip: užduotis tampa uždaviniu tuo atveju, jei moksleivis ar studentas jam žinomus duomenis panaudoja nauju, jam dar nežinomu būdu. Uždavinių sprendimas – tai procesas, kai anksčiau įgytos žinios, gauti duomenys panaudojami esant naujai situacijai. Ar taip mano mūsų matematikos vadovėlių autoriai? Abejoju…
Bet grįžkime prie antropologinio švietimo sistemos tyrimo. Antrasis pamatinis švietimo teiginys irgi atsiranda išgirdus gamtos balsą. Paklususiam dauginimosi instinktui gamta atlygina malonumu, bet paklususiam maisto paieškos instinktui – tik rezultatu, alkio numalšinimu. Maisto paieškos procesas dažniausiai nėra lengvas, nėra malonus. Tai kodėl paklūstantys lavinimosi, ugdymosi instinktui (poreikiui) reikalauja, kad procesas būtų lengvas, malonus? Tai neteisinga. Studentai skundžiasi, kad paskaitose neįdomu. Tai ir neturi būti įdomu, čia ne cirkas. Turi būti svarbu, reikšminga, sunku, aktualu, o įdomu – kiek pavyks…
Trečiasis teiginys – ne kiekvienas gali, net jei nori. Tai pripažįstama sporte, daugelio profesijų bendrijose, tai kodėl vengiama pripažinti švietime? Galima suprasti taip: „Ai, toks čia tas švietimas, vienodai švieskime visus – ir proto vargetas, ir proto galiūnus.“ Mat labai bijome pažeisti visų lygias teises į mokslą. Ir bijome pareikalauti iš visų vienodų pareigų mokslui… Kas iš universitetų išmes tuos, kurie nei pajėgūs studijuoti, nei dirba iš visų jėgų (O kaip kitaip? Juk universitetas yra aukštoji, o ne žemoji mokykla), nei išprusimu tinkami akademinei bendruomenei?
Ketvirtoji mūsų bėda švietime – beveik visi nori, kad būtų mokoma to, „ko prireiks“. Absurdas! Kaip galima reikalauti, kad prireiktų „Hamleto“? Bet prireiks, tikrai prireiks, jei kokiame europarlamentarų vakarėlyje kas nors pradės kalbėti apie „Hamletą“, o tu leptelsi: „Kas tas Hamletas?“ Prireiks atsistatydinti, nes darai gėdą valstybei.
Užbaikime tokiu teiginiu: negali susilaukti vaikaičių, jei laiku nepasirūpinai susilaukti vaikų. Švietime jokios grandies negalima praleisti, peršokti, ignoruoti. Graudu matyti, girdėti mažaraščius, neišprususius, siaurakakčius profesorius, „mokslininkus“. Taip, jie profesoriai profesine prasme, bet ne šviesuoliai, ne mokytojai, ne savo kartos intelekto, mokslo, kultūros saugyklos. O žavi tie, kurie jau pradinėje mokykloje gerai išmoko dailyraščio, paskui pasiekė tikrą auksinę brandą vidurinėje mokykloje, suteikė sau universalų išsilavinimą, išprusimą universitete ir dabar tarnauja šviesdami, lavindami naują žmonių kartą, kurdami naujus, patrauklius ir svarbius kūrinius.
____________________
Dr. doc. Bronislovas Burgis yra KTU gimnazijos direktorius. Šis komentaras išspausdintas IQ žurnale, 2011 m. vasario mėn. numeryje.
