Praėjusį šeštadienį vykę Islandijos parlamento rinkimai politinę švytuoklę nukreipė iš kairės į dešinę.
Kairiųjų pažiūrų koalicinę vyriausybę pakeis daugiausia parlamento mandatų laimėjusios dvi opozicinės centro dešiniosios partijos, kurios prieš penketą metų atvedė šalį į finansinę krizę. Dešiniųjų grįžimas į valdžią žada radikalius pokyčius sprendžiant Islandijos ekonomines problemas bei miglotas konstitucijos keitimo ir stojimo į ES perspektyvas.
Iš 15 rinkimuose dalyvavusių partijų šešios pateko į parlamentą. Ketverius metus opozicijoje buvusios centro dešiniosios Nepriklausomybės ir Progresyvioji partijos šiuose rinkimuose gavo absoliučią daugumą rinkėjų balsų ir užnugary paliko valdančiuosius Socialdemokratų aljansą ir Kairiųjų žaliųjų judėjimą. Pastarosioms atiteko atitinkamai 12,9 ir 10,9 proc. rinkėjų balsų. Nepriklausomybės partija, sulaukusi 26,7 proc. rinkėjų palaikymo, aplenkė Progresyviąją partiją, už kurią balsavo 24,4 proc. rinkėjų, nors abiem atiteko vienodas skaičius parlamento mandatų. Labiausiai tikėtina, kad šios dvi politinės jėgos, kurios jau valdė šalį 1995–2007 m., ir šįkart formuos valdančiąją koaliciją. Nepriklausomybės ir Progresyvioji partijos kartu ir atskirai valdė Islandiją tris dešimtmečius iki 2008 m. šalį sukrėtusios finansinės krizės, už kurią 2009 m. rinkimuose buvo nubaustos gerokai mažesne rinkėjų parama.
Islandija buvo viena turtingiausių Europos valstybių iki 2008 m., kai bankrutavus trims didžiausiems bankams šalis patyrė didžiulę ekonomikos krizę. Nuvertėjus valiutai, smarkiai išaugus infliacijai ir nedarbui, Islandijos vyriausybė buvo priversta prašyti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pagalbos mainais į pasižadėjimą įvesti griežtas taupymo priemones. 2008–2011 m. TVF Islandijai paskolino 5,53 mlrd. litų. Pirmoji šalies istorijoje kairiųjų vyriausybė, sąžiningai laikydamasi TVF nurodymų, beveik sugebėjo stabilizuoti ekonomiką.
Islandijos ūkis, 2009–2010 m. patyręs gilią recesiją, 2011 m. vėl pradėjo augti. Vienas didžiausių socialdemokratų vadovaujamos vyriausybės nuopelnų – mažėjantis nedarbas (nuo 9 proc. 2010 m. iki 5 proc. šiemet). Atsižvelgiant į tai, kyla klausimas, kodėl rinkėjai nusprendė ekonomikos atsigavimą paspartinusius kairiuosius pakeisti partijomis, kaltintomis sukėlus ekonomikos krizę?
Ekonomikos politikos spragos
Anot Nepriklausomybės partijos pirmininko Bjarni Benediktssono, ekonomika atsigavo gerokai mažiau, negu teigia valdžia. „Žinoma, popieriuje tai visada atrodo gerai, bet realybė visai kitokia“, – užsienio žiniasklaidai aiškino jis. Iš tiesų ekonomikos augimas sulėtėjo nuo 2,6 proc. 2011-aisiais iki 1,8 proc. 2012 m. Prognozuojama, kad šiemet jis turėtų dar smukti iki 1,5 proc. Tačiau didžiausia problema laikomos milžiniškos namų ūkių skolos. Vyriausybei pradėjus vykdyti griežtą taupymo politiką, islandų perkamoji galia sumažėjo daugiau nei trečdaliu, o skurdo rizika išaugo daugiau nei 50 proc. Dėl to apie 40 proc. islandų sunkiai suduria galą su galu, o apie 10 proc. skendi skolose.
Tokia vyriausybės politika paskatino masinę emigraciją. Nuo krizės Islandijos gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 2 proc. Teigiama, kad būtent tai paaiškina nedarbo sumažėjimą. Didelė dalis šalies visuomenės mano, kad vyriausybė didžiausią dėmesį skyrė skoloms tarptautiniams skolintojams grąžinti, ignoruodama paprastų žmonių problemas. Be griežtų taupymo priemonių, kritikos sulaukė ir kairiųjų vyriausybės nuolaidžiavimas tarptautiniam spaudimui kompensuoti britams ir olandams už prarastus indėlius bankrutavusiame „Icesave“ banke. Vyriausybė bandė derėtis su britais ir olandais, tačiau opozicija tam priešinosi ir ragino kreiptis į teismą, ir jis galiausiai atleido Islandiją nuo pareigos mokėti kompensacijas.
Viliojantys pažadai
Į ekonomikos klausimus orientuotoje rinkimų kampanijoje Progresyvioji ir Nepriklausomybės partijos sugebėjo išnaudoti rinkėjų nepasitenkinimą valdančiųjų partijų politika žadėdamos radikalius pokyčius. Dešinieji teigė esą labiausiai pasirengę vesti Islandiją į ekonominį atsigavimą. „Mes siūlome kitokį kelią – kelią į augimą, socialinės apsaugos išsaugojimą, geresnį socialinį aprūpinimą ir darbo vietų kūrimą“, – postringavo Nepriklausomybės partijos pirmininkas B. Benediktssonas. Abi rinkimus laimėjusios partijos planuoja pirmiausia pradėti derybas dėl skolos nurašymo su užsienio kreditoriais, nupirkusiais bankrutavusius Islandijos bankus.
Anot Progresyviosios partijos lyderio Sigmunduro Davido Gunnlaugssono, tik nurašius dalį skolos bus galima panaikinti po krizės įvestus kapitalo apribojimus, trukdančius užsienio investicijoms. Panašios nuomonės laikėsi ir Nepriklausomybės partijos lyderis. „Kapitalo apribojimų turi būti atsisakyta per šios vyriausybės kadenciją ir norėtųsi, kad tai įvyktų per metus ar pusantrų“, – teigė B. Benediktssonas. Nors skiriasi šių partijų planai nurašius skolą, abi koncentruojasi ties gyventojų ekonominių problemų sprendimu. Nepriklausomybės partija siekia sumažinti mokesčius, nes tai padėtų pakelti gyvenimo lygį. O Progresyvioji pirmenybę teikia gyventojų paskolų grąžinimo sąlygoms švelninti. Pasak kai kurių analitikų, tokie pažadai – rizikingi, nes, tiek daug prižadėjus ir nepavykus to įgyvendinti, šių partijų populiarumas gali greitai smukti ir sukelti dar didesnį visuomenės nepasitenkinimą.
Neaiškios reformų perspektyvos
Vienas kairiųjų vyriausybės nepavykusių projektų, dėl kurių valdžia sulaukė visuomenės kritikos, – konstitucijos keitimas. To islandai pradėjo reikalauti po 2008 m. ekonomikos krizės. Netrukus buvo inicijuotas unikalus naujos konstitucijos kūrimo procesas, kuris įtraukė daug piliečių formuoti jos nuostatas. Praėjusį rudenį vykusiame patariamajame referendume konstitucijos projektas sulaukė didelio rinkėjų palaikymo, tačiau prieš pat šiuos rinkimus užstrigo parlamente. Šis nepatvirtino daugelio naujosios konstitucijos nuostatų ir paliko tai padaryti naujai išrinktam parlamentui.
Progresyvioji ir Nepriklausomybės partijos energingai kritikavo konstitucijos pataisas, tad tikėtina, kad konstitucijos keitimo procesas bus atidėtas neribotam laikui, o Islandija turės tenkintis nuo pat 1944 m. nepriklausomybės nuo Danijos galiojančiu pagrindiniu šalies įstatymu.
Taip pat dešiniųjų grįžimas į valdžią beveik garantuotai sugriaus ankstesnės Islandijos vyriausybės planus įstoti į ES. Ieškodama išeities iš ekonomikos krizės, socialdemokratų vadovaujama vyriausybė pradėjo svarstyti galimybę stoti į ES, todėl 2009 m. pareiškė narystės siekį, o 2010 m. dėl prisijungimo pradėjo oficialias derybas. Pastarosios, beje, buvo lėtos dėl Islandijos nuogąstavimo, kad įstojusi į ES šalis neteks galimybės savarankiškai priimti sprendimus dėl svarbiausios eksporto šakos – žvejybos.
Tiek Nepriklausomybės, tiek Progresyviosios partijos atstovai priešinasi, kad Islandija stotų į ES, ir teigia, jog pakanka dvišalių susitarimų ir priklausyti Šengeno erdvei. Be to, skeptiškai narystę vertinti skatina ir skaudi euro krizę išgyvenusių valstybių patirtis. „Ekonomikos krizė Islandijoje ir ES parodė, kaip svarbu galėti kontroliuoti savo likimą“, – konstatavo Progresyviosios partijos pirmininkas S. D. Gunnlaugssonas. Toks požiūris atsispindi ir viešojoje nuomonėje, kuri pasižymėjo augančiu euroskepticizmu.
