Ar Lietuvos žiūrovai taip pirktų bilietus, kad net neužtektų kasos darbo valandų?
Jubiliejinio festivalio programa – skurdoka.
Tarptautinis 60-asis Berlyno kino festivalis kaip ir kasmet neapsiribojo tik filmais. Šia proga net penkiolikoje kino teatrų vyko specialūs renginiai, kuriais buvo siekiama padėkoti ištikimiems festivalio partneriams ir atkreipti dėmesį į kino erdvės svarbą. Neseniai pasibaigusiame festivalyje netrūko ir lietuviškų ženklų.
Kinomanija
„Berlinalė“ – vienas svarbiausių kino renginių pasaulyje. Tikslinė jos auditorija skirstytina į keletą kategorijų: kino kūrėjai, kino kritikai, kino verslininkai, kino žvaigždės, kinomanai, kino madų sekėjai… Neretai kyla klausimas, ar didieji kino festivaliai turi augimo ribą. Berlyno kino festivalis kasmet skelbia naują lankomumo rekordą. Šių metų rekordas – daugiau nei 300 000 žiūrovų. Kas skatina visuomenę taip domėtis kinu? Susijaudinę kino gerbėjai būriuojasi prie raudonojo kilimo, kuriuo žengia žvilgsnių varstomos kino žvaigždės. Ar kas galėtų įsivaizduoti, kad Lietuvoje žiūrovai taip pirktų bilietus į filmus, kad net nepakaktų kasos darbo valandų? Ką jau kalbėti apie kino sales, į kurias nesutelpa visi norintys. Berlyno kino festivalio metu sostinės gyventojai juokavo: „Jei pirksi bilietų į „Berlinalę“, nupirk ir man!“ Tačiau tai pavyksta tik atkakliausiems.
Lietuva „Berlinalėje“
Šiemet Berlyno kino festivalio metu buvo galima išvysti šiek tiek daugiau lietuviško kino ženklų nei pastaraisiais metais. Tai net sukūrė kiek kitokį asmeninį santykį su pačiu festivaliu: užuot stebėjus tarptautinę kitų šalių šventę, pavyko pajusti artimesnį, nors ir ne sportinį (nė vienas lietuviškas filmas nebuvo pristatytas konkursinėje programoje), dalyvavimo jausmą. Tiesa, Lietuva šiemet netiesiogiai priartėjo prie konkursinės programos. Lietuvių kilmės rusų aktorius Sergejus Puskepalis gavo Sidabrinio lokio apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį filme „Kaip aš praleidau šią vasarą“ (rus. „Kak ja proviol etim letom“) ir pasidalijo juo su jaunuoju savo kolega Grigorijumi Dobryginu. Paradoksalu: abu aktoriai puikiai suvaidino pernelyg minimalistiniame, tam tikrą prasmių skurdą atskleidžiančiame filme.
Ingeborga Dapkūnaitė atliko vaidmenį tabu laužančiame Felikso Michailovo filme „Linksmuoliai“ (rus. „Veselchiaki“), kuriame kalbama apie vyriškumo ir moteriškumo įvaizdžius konservatyvioje Rusijos visuomenėje, transvestitų tapatybės laisvės ribas. Nors filmas toli gražu nėra vienas stipriausių iš šiemet matytų, bet domina pats faktas, kad režisieriui ir prodiuseriui pavyko įkalbinti jame vaidinti tokias aktores kaip Ingeborga Dapkūnaitė ir Renata Litvinova. Pasirodo, abi jos sutiko filmuotis vos perskaičiusios scenarijų: transvestitų trupė Maskvoje susitinka su žurnaliste tam, kad atsakytų į jos klausimus apie asmeninį gyvenimą. F. Michailovas teigė, kad R. Litvinova yra lyg šio filmo krikšto motina, o I. Dapkūnaitė aktyviai keitė savo heroję bei dialogus.
Kitas mums svarbus įvykis – Šarūnas Bartas Berlyno kino festivalio Forumo programoje šiemet pristatė filmą, kuris, deja, vis dar neturi lietuviško pavadinimo, o anglų ir prancūzų kalbomis skamba taip: „Eastern Drift“ ir „Indigene D’Eurasie“. Su Š. Bartu kalbėjomės šurmuliuojančioje „UniFrance“ stendo teritorijoje (šiais metais atsakingos institucijos nusprendė, jog vienoje didžiausių pasaulio kino mugių (angl. „International Film Market“) Lietuvos kino kūrėjai erdvės nesinuomos).
Filme, kurį Lietuvoje planuojama pristatyti rudenį, Š. Bartui išlieka svarbus stambus planas, jo paveikumas. Autorius siekia išryškinti žmonių gebėjimo bendrauti temą. Pasitelkus net mažiausią veido raumenų virptelėjimą, sukuriamas įspūdis, kad ekrane esantis veikėjas ir žiūrovas bendrauja.
Paklaustas, kodėl buvo pasirinkta būtent visuomenės užribio tema, kuri atskleidžiama pasakojant su teisėsauga konfliktuojančio veikėjo istoriją, Š. Bartas kalbėjo apie moralės ir laisvės ribas: „Legalu ir nelegalu yra dvi didelės masės visuomenėje, kurios bando viena kitą nugalėti. Tai, kas dabar nelegalu, dar neseniai buvo teisėta. Daugelis žmonių, nors ir nėra nusikaltėliai, savy tą užtaisą turi. Kiekviename žmoguje yra žvėris, tik jį stabdo policija, kariuomenė. Gerai prisimenu tuos laikus, kai paskelbus Lietuvoje nepriklausomybę susilpnėjo policijos institucija ir prasidėjo reketas. Yra žmonių, kuriems teko susidurti su teisėsauga, nors galbūt jie ir nėra blogi žmonės. Be to, kiekvienas pažįsta žmonių, kuriuos daugelis laiko visiškais niekšais, tačiau su teisėsauga jie neturi jokių problemų.“ Filmo reklaminėje medžiagoje teigiama, kad kino juostos kūrėjas norėjo suteikti daugiau laisvės aktoriams. Kadangi pats Š. Bartas buvo ir filmo režisierius, ir scenaristas, ir pagrindinio vaidmens atlikėjas, ir vyriausiasis operatorius, atrodo, kad jis siekė dar daugiau laisvės suteikti sau.
Cenzūra kine
Kūrybinės laisvės ribojimas – skirtingose pasaulio visuomenėse dažnai iškylantis klausimas. Su šia problema politine prasme pastaruoju metu aštriai susiduria Kinijos ir Irano kūrėjai. Kalbant apie minėtų šalių filmus reikia pasirinkti nevienareikšmio vertinimo strategijas. Skirtingas prasmes generuojanti kūryba žodžio nelaisvės sąlygomis visada yra ribinė – ji priversta balansuoti, nes peržengti nomenklatūrinės ir opozicinės, rezistencinės kūrybos ribą dažniausiai yra pragaištinga pačiam kūrėjui. Aktyvi „Berlinalės“ pozicija šių šalių kūrybos laisvės (tiksliau, žodžio laisvės) ribojimo klausimu nepraranda savo aktualumo.
Berlyno kino festivalį vertinu ne vien dėl jo galimybių pasiūlyti didžiulę filmų bei renginių įvairovę, bet ir dėl to, kad siekis susikoncentruoti į tam tikras problemas yra ne vien formaliai deklaruojamas. Per 60 veiklos metų sukaupta simbolinė galia skirta vertybinių nuostatų sklaidai. Šiemet vyko „Pasaulio kino fondo“ (angl. „World Film Fund“) organizuota diskusija „Irano kinas: dabartis ir ateitis. Vidaus ir išorės lūkesčiai“ (angl. „Iranian Cinema: Present and Future. Expectations inside and outside of Iran“). Diskusijoje dalyvavo tokie režisieriai kaip Rafi Pittsas („Medžiotojas“, iran. „Shekarchi“, 2010 m. „Berlinalės“ konkursinė programa), dokumentininkas Reza Haeri, Asgharas Farhadi („Apie Elę“, angl. „About Elly“, 2009 m. „Berlinalės“ Sidabrinio lokio apdovanojimas), Mohammadas Farokhmaneschas, kultūros teoretikas Maryamas Mameghanianas-Prenzlowas. O režisierius Jafaras Panahi, sukūręs filmą pavadinimu „Užribyje“ (angl. „Offside“), pasakojantį apie moteris, siekiančias stadione stebėti futbolo rungtynes (beje, už jį 2006 m. „Berlinalėje“ kūrėjas buvo apdovanotas Sidabriniu lokiu), į diskusiją neatvyko, nes negavo leidimo išvykti iš šalies. Vėliau, kovo 3 d., buvo pranešta, kad Teherane kartu su savo žmona, dukterimi ir penkiolika svečių, kovo 2-osios vakarą vakarieniavusių Panahi namuose, režisierius buvo suimtas dėl kūrybinės ir visuomeninės veiklos.
Dalis diskusijoje dalyvavusių Irano išeivių, pasitraukusių iš šalies prieš daugiau nei 30 metų, išreiškė griežtą įsitikinimą, kad „Berlinalė“ turėtų boikotuoti visą Irano kino produkciją, nes visa, kas sukurta Irane, yra „sutepta“ režimo. O mano kalbintas jaunas režisierius ir prodiuseris Sahandas Zamani, daugiau nei pusę savo amžiaus gyvenantis Berlyne, sakė, kad Irano kinas „Berlinalėje“ pristatomas kasmet. Pašnekovas prisimena, kad sunerimo, kuomet vienais metais į konkursinę „Berlinalės“ programą nebuvo įtrauktas nė vienas Irano kinematografui atstovaujantis filmas. S. Zamani aistringai dėstė, kad, jo manymu, užsienyje turi būti rodoma kuo daugiau Irano kino filmų – privalo būti aišku, kad Irano kinas nemirė kartu su demokratija.
Vis dėlto reikia pabrėžti, kad žiūrint šios šalies režisierių kurtus darbus reikalingas įvadas į Irano audiovizualinę simbolinę kalbą. Šių metų konkursinės programos dalyvis R. Pittso filmas „Medžiotojas“ nebuvo teigiamai įvertintas žiuri narių. Nors akivaizdu, kad režisierius mąsto apie žodžio laisvės ribojimo problemą, tačiau jam sekasi sunkiai. Daroma dėstymo klaidų, kurios palieka žiūrovą suglumusį.
S. Zamani užsiminė ir apie Irano televizijos cenzūros skyriaus darbo pobūdį. Šalyje rodomi tie patys serialai, kurie populiarūs ir Vakaruose, bet audiovizualiniai kūriniai televizijos ekranus pasiekia cenzūruoti, „iškarpyti“ ir net retušuoti. Būtų be galo įdomu pasižiūrėti bent vieną serialo „Lost“ seriją, kurioje džiunglių gražuolės vilki čadras…
Kaip ir kasmet, netyla diskusijos, kuris gi festivalis – Kanų ar Berlyno – yra reikšmingesnis. Ir toliau girdima skundų, kad konkursinė programa buvo viena iš silpniausių per festivalio istoriją. Tačiau ar tai tik festivalio kaltė? Kad ir kaip būtų, „Berlinalė“ – puikios organizacijos pavyzdys. Jame dominuoja plati vertybių skalė, o kūrėjams suteikiama daug galimybių.
Berlyno kino festivalio laureatai:
Auksinis lokys – „Medus“ (angl. „Honey“), rež. Semihas Kaplanoglu
Sidabrinis lokys (Alfredo Bauerio apdovanojimas ir pagrindinis žiuri prizas) – „Kai noriu švilpti, švilpiu“ (angl. „If I Want to Whistle, I Whistle“), rež. Florinas Serbanas
Sidabrinis lokys (geriausio scenarijaus apdovanojimas) – Wangas Quanas ir Na Jin už filmą „Atskirai kartu“ (angl. „Apart Together“), rež. Wangas Quanas
Sidabrinis lokys (geriausio režisieriaus apdovanojimas) – Romanas Polanskis už filmą „Rašytojas vaiduoklis“ (angl. „Ghost Writer“)
2 Sidabriniai lokiai – „Kaip aš praleidau šią vasarą“ (rus. „Kak ja proviol etim letom“), rež. Aleksejus Popogrebskis
