Į Ankarą vilnietis Tomas Kasparaitis vyko su moksleivių organizacijos Jaunimo verslo biuro grupe dalyvauti ES inicijuotoje konferencijoje demokratijos ir tolerancijos klausimais. Turkijos sostinei užkariauti viešėjusių Stambule simpatijas nelengva.
Ankara – absoliučiai neturistinis miestas, jame kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas slepiasi politikos, pramonės ir verslo šešėlyje. Nors valstybiniame universitete, seniausioje sostinės aukštojoje mokykloje, telkiasi gausi studentija, jos buvimas ryškesnėmis spalvomis miesto nenuspalvina. Vis dėlto Ankaroje kur kas lengviau nei turistiniame Stambule galima prisiliesti prie kasdienio turkų gyvenimo, galbūt ne itin spalvingo ir įdomaus, tačiau autentiško.
Kasdienybės etiudai
Turkijos sostinės buitis niekuo nesiskiria nuo Vilniaus: rytmetį ir vakare, kai miestiečiai traukia į darbovietes, susitelkusias miesto centre, Kizilay rajone, gatvės pulsuoja gyvybe: chaotiškai važiuojančių transporto priemonių spūstys, šaligatviais skubantys tvarkingais biuro drabužiais apsirengę turkai – tamsų gymį baltais marškinais paryškinantys vyrai ir aukštakulniais į metro ar autobusą kaukšinčios moterys. Lietuviai pastebėjo, kad čionykščiai itin mėgsta vilkėti garsių europietiškų mados namų gaminių kopijas.
Turistams Ankarą patogiausia apžiūrėti naudojantis gerai išplėtota miesto autobusų, mikroautobusų infrastruktūra arba metro, tiesa, turinčiu vos keletą atšakų, jungiančiu oro uostą, autobusų stotį ir centrą. T. Kasparaitis tikina, kad viešojo transporto kainos panašios kaip Vilniuje – vienkartinis bilietas atsieis apie 3 litus. Mikroautobusai keleivius veža ir gerokai po vidurnakčio, tad turistai gali nesunkiai išsiversti be taksi.
Iš bet kurio didesnio Europos miesto peizažo Ankarą išskiria keletas bruožų: urbanistinėje panoramoje kyšantys smailūs mečečių bokštai, musulmoniškais galvos apdangalais apsimuturiavusios moterys, be jokios tvarkos gausiai reklamomis nuklijuoti pastatų fasadai ir teisėti miesto gyventojai – didžiuliai poromis valkataujantys šunys, kurie nekliudomi yra romūs ir visai neagresyvūs.
Demokratiški musulmonai
T. Kasparaitis, Ankarą analizavęs demokratijos pjūviais, tikina, kad tai geriausias miestas pradėti pažintį su musulmonų kultūra: turkai yra tolerantiški kitų religijų atstovams, su kitatikiais bendrauja paslaugiai, mandagiai ir maloniai – kaip su saviškiais.
„Nemažai laiko praleidę Ankaros universitete, kur tikėjomės išvysti kitokį, musulmonų religijos pagrindais išaugusį, jaunimą, įsitikinome, kad jis iš pažiūros niekuo nesiskiria nuo mūsiškio. Kad esame kitos kultūros aukštojoje mokykloje mums priminė viena kita galvą apsigobusi mergina ar moteris ir neįtikimas rūkalių skaičius“, – įspūdžiais dalijasi T. Kasparaitis. Vilniečiui pasirodė, kad Ankaroje rūko visi ir visur: universiteto kiemeliuose, autobusų stotelėse, atrakcionų parke, kavinėse…
Kavinėse ir baruose klesti buitiškas visuomeninis gyvenimas: po paskaitų ar darbo miestiečiai čia užsuka po du ar kelis pasigardžiuoti kaljano dūmeliu, arbata, pažaisti stalo žaidimų, pasišnekučiuoti. „Vietiniai mus patikino, kad gatvėse sutikti rankomis ar parankėmis susikibę vyrai nėra seksualinių mažumų atstovai, o tiesiog labai geri bičiuliai“, – ryškų kultūrinį skirtumą įvardija vilnietis.
„Starbucks“ kava ir jogurto šaltsriubė
T. Kasparaitis stebėjosi miesto centro kavinėmis. Jos spiečiasi ne tik pirmuosiuose pastatų aukštuose, kaip įprasta pas mus, bet ir antrame, ir trečiame, ir penktame… Vietinės virtuvės užeigas paįvairina tarptautiniai greitojo maisto tinklai, amerikietiškos kavos „Starbucks“ užkandinės. Tačiau atsidūrus atokiau nuo centro užkąsti kvies tik vietinės turkų virtuvės užeigos, kuriose, žinoma, niekas nekalbės angliškai. Pasak Tomo, teks rinktis pagal intuiciją, o susikalbėti – gestų kalba.
Patiekalas vidutinio lygio Ankaros kavinukėje atsieis apie 15 litų, jei norėsi kokakolos, teks pridėti dar puspenkto. Pigiausias alus – 6 litai. Tačiau pavalgiusiems klientams bemaž visur troškulį numalšinti pasiūloma nemokama turkiška arbata.
Nenorintiems eksperimentuoti geriausia rinktis populiariuosius kebabus, patiekiamus su bandele ir dubeniu salotų. Mėsiška turkų virtuvė sukels nepatogumų vegetarams. Jie, beje, galėtų išbandyti tradicinę vėsią jogurto sriubą su mėtomis. Tų, kurie mėgsta vakarienę užsigerti vynu ar kitais stipresniais gėrimais, sąskaita bus daug didesnė. T. Kasparaičio teigimu, Ankaroje tikrai brangus benzinas, svaigieji gėrimai ir cigaretės.
Metalo detektoriai – ir prekybos centre
Lietuvių jaunuolių metalo detektoriai nenustebino parlamento rūmuose, kur ne pro vieną teko pereiti vaikštant iš vieno pastato į kitą. Tačiau kai analogiška patikros procedūra buvo atliekama prekybos centre, lietuviai liko sutrikę ir nustebinti. „Buvome užėję į vieną prekybos centrą Ankaros centre ir pasijutome lyg oro uoste: kiekvienas turėjome pereiti pro metalo detektorius, mūsų rankinės buvo skenuojamos tarsi lipant į lėktuvą…“ – stebisi Tomas ir priduria, kad vienintelis Ankaros pranašumas, palyginti su Stambulu, – prekyvietėse aiškiai užrašytos kainos, o spalvingame turistų mieste turi vargti derėdamasis su visais kiekviename žingsnyje. Kita vertus, sostinėje derybos būtų neįmanomos, nes vos vienas kitas kalba angliškai.
„Važiuodami miesto autobusu susipažinome su universiteto dėstytoju. Jis mūsų retoriškai paklausė, ko mes čia atvykę, juk Ankaroje svetimšaliui turistui nesą kas veikti, ko pamatyti…“ – pasakoja T. Kasparaitis. Iš tiesų, Turkijos sostinės įžymybes gali suskaičiuoti ant rankos pirštų.
Šiek tiek architektūros
Pirmiausia – tai nuostabios mečetės su didžiausia ir pagrindine Kocatepe priešaky. Tai XX a. statinys, įkvėptas senosios osmanų architektūros elementų (pavyzdžiui, keturių bokštų išdėstymo), ryškiai matomas sostinės centro panoramoje.
Miesto gyventojai labai didžiuojasi savo istorijos palikimu ir vienu pagrindinių jo simbolių – Anitkabiro mauzoliejumi. Mustafa Kemalis Atatiurkas yra XX a. pradžios nepriklausomybės kovų vedlys, vienas didžiausių šalies istorinių didvyrių. „Atatiurkas dievinamas. Manau, vienintelis dalykas, dėl kurio sostinės gyventojų tolerancija sušlubuotų, didvyrio paminėjimas neigiamame kontekste“, – pabrėžia T. Kasparaitis. Grandiozinio dydžio mauzoliejus adekvačiai išreiškia turkų pagarbą savo laisvės kovų vedliui, tapusiam ir pirmuoju šalies prezidentu.
Ant Rasatepės kalvos stūksantis simetriškas, Europos klasicistinį stilių primenantis architektūros paminklas atspindi praėjusio amžiaus viduryje klestėjusią šalies architektūros estetiką. Šis istorinis statinys matomas iš visų kalvotosios Ankaros vietų. Mauzoliejaus ansamblį sudaro Liūtų kelias pėstiesiems, ceremonijų aikštė, Garbės salė, kurioje yra simbolinis pirmojo Turkijos respublikos prezidento kapas, ir ansamblį gaubiantis žaliuojantis Ramybės parkas. Lietuvių jaunimui Anitkabiro rūmų ansamblis pasirodė didingiausia ir unikaliausia Ankaros vieta, iš kurios atsiveria gražiausia miesto panorama, kur gali praleisti turiningą dieną muziejuose ar gryname parko ore.
Miesto gyventojai laisvalaikį leidžia centrinėje miesto dalyje įkurtame Gençlik parke su gražiais takeliais, pievelėmis, atrakcionais. (Lietuviams vietiniai užsiminė čia neklaidžioti sutemus, nes pavojinga.) Vilniečiai pastebėjo, kad Europos didmiesčių gyventojai kur kas labiau mėgsta laisvalaikį žaliosiose miesto zonose, nes vakarais ar net savaitgaliais Gençlik parkas atrodo apytuštis. Lygiai taip pat po darbo valandų ištuštėja ir miesto centras. „Stambule nė žingsnio nežengsi kieno nors neužkalbintas, o Ankaroje gali vaikštinėti ramus ir niekieno nekliudomas. Tiesa, keletą kartų vietiniai paprašė su jais nusifotografuoti“, – viešnagės detalėmis dalijasi Tomas.
T. Kasparaičio nuomonei, kad Ankara yra miestas, kurį galbūt ir verta aplankyti, bet ne grįžti į jį dar kartą, pritaria Turkijoje nemažai laiko gyvenusi Orhano Pamuko knygų vertėja Justina Pilkauskaitė-Karinauskienė: „Nuobodžios Ankaros, kuri iki respublikos paskelbimo dienos tebuvo nedidukė gyvenvietė, turėjusi iki šių dienų išlikusį menką senamiestį, kurioje vasarą svilina karštis, o žiemos žvarbios tarytum Lietuvoje, nepalyginsi su kiekviename žingsnyje akibrokštais stebinančiu Stambulu.“
