Dėl jo yra tekę sukti galvą A. Sireikai, R. Butautui ir K. Kemzūrai. Dabar tą patį įžaidėjų rebusą sprendžia J. Kazlauskas.
Pasakyti, kad įžaidėjai yra pastarojo dvidešimtmečio Lietuvos krepšinio bėda, reikštų nepasakyti nieko. Per daugelį sėkmingų čempionatų geniali išeitis būdavo vienintelis Šarūnas Jasikevičius, bet pastarieji dideli turnyrai – 2011-ųjų Europos čempionatas ir 2012-ųjų Londono žaidynės – metų naštą jaučiančiam dirigentui nebuvo vien rožėmis kloti.
Iš rinktinės pasitraukus Š. Jasikevičiui „pirmo numerio“ pozicijoje liko vienintelis Mantas Kalnietis. Niekas nesiginčija, kad jis nebus prasčiausias atakų organizatorius iš 24 Slovėnijoje vyksiančio Europos čempionato rinktinių, tačiau nereikia pamiršti kitų aspektų. Kas pavaduos M. Kalnietį? Kas nutiks, jei šviežiai iškeptas Europos taurės laimėtojas patirs traumą? Kaip atrodys rinktinė, jei M. Kalniečio sportinė forma bus tokia tragiška kaip didžiąją Londono olimpiados dalį?
Tai klausimai, kuriuos išnarplioti privalės Jonas Kazlauskas ir jo štabas. Tačiau į šią problemą – chronišką įžaidėjų badą Lietuvoje – derėtų pažvelgti iš platesnės perspektyvos. Kodėl pajėgūs įžaidėjai išnyko kaip dinozaurai? Kodėl visur giriama Lietuvos krepšinio mokykla per 20 metų nesugeba nugludinti nė vieno ryškesnio šios pozicijos talento? Ir svarbiausia – ką daryti? Laukti naujo Šaro (kad ir prastesnės versijos) ar priimti kontroversiškai įvertintą Tomo Pačėso pasiūlymą pasitelkti natūralizaciją?
Beieškant „ąžuoliukų“
Kiekvienas badas turi giluminių priežasčių. Tai gali būti užsitęsusi sausra, netinkama ūkininkavimo metodika ar nutriušusi infrastruktūra. Lietuvos krepšinio įžaidėjų bado ištakų reikia ieškoti XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Kaip tik tada ir abiejuose šalies granduose Kauno „Žalgiryje“ bei Vilniaus „Statyboje“, ir kitose komandose netrūko pajėgių „mažiukų“, o didžiausias deficitas, kaip ir marinuoti žirneliai, buvo aukštaūgiai.
„Tuomet buvo pradėta programa „Ąžuoliukas“ – į treniruotes atrenkami tik aukštesni vaikai. Lietuvos treneriai Arvydo Sabonio pradėjo ieškoti dar prieš A. Sabonį. O kai atsirado Arvydas, šios paieškos dar labiau suintensyvėjo“, – prisiminė krepšinio treneris ir Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) direktorius Rūtenis Paulauskas.
„Ąžuoliukų“ paieškos prieidavo iki absurdo: treneriai matuodavo ne tik vaikų ūgį, bet ir tikrindavo pėdų dydį, teiraudavosi apie tėvų fizinius duomenis. Galima tik įsivaizduoti, kiek per tą laiką Lietuvos krepšinis atstūmė potencialiai talentingų įžaidėjų ir atakuojančiųjų gynėjų. Maža to, nebuvo įgyvendintas ir svarbiausias tikslas – surasti antrąjį A. Sabonį, tarsi tai būtų taip paprasta.
Kai 10-ajame dešimtmetyje pradėjo aštrėti įžaidėjų trūkumas, Lietuvos krepšinio vadovai ir treneriai mušdamiesi į krūtinę pripažino savo neapsižiūrėjimą ir pareiškė, kad atrankos į grupes pagal ūgį – baigtos. Praėjo keliolika metų, bet įžaidėjų auginimo rezultatai – nykoki.
Š. Jasikevičių drąsiai galima priskirti senajai kartai, o iš naujosios tėra vienintelis M. Kalnietis. Tačiau ir prie 26 metų 195 cm ūgio Krasnodaro „Lokomotiv“ krepšininko galima prikibti, kad jis nėra tikras, grynakraujis įžaidėjas. Tai ne kritika krepšininkui, tiesiog jis natūraliai yra labiau įžaidėjo ir atakuojančiojo gynėjo hibridas, kurie angliškai kalbančiose šalyse vadinami combo guard.
Kas dar yra, be 2010 m. galutinai atsiskleidusio M. Kalniečio? Lietuvos rinktinėje nuo 2000 m. per stambius turnyrus buvo išmėginti Giedrius Gustas, Vidas Ginevičius, Tomas Delininkaitis, Andrius Mažutis, bet šie eksperimentai dažnai atnešdavo daugiau žalos nei naudos. Suktis iš situacijos šią vasarą reikės ir J. Kazlauskui, tačiau ir vienas svarbiausių Rio de Žaneiro olimpinio ciklo tikslų patyrusiam treneriui bus nugludinti dar bent vieną atakų organizatorių.
Dirigento genezė
R. Paulauskas treniruojamose vyrų ir moterų komandose visada žaidimą lipdydavo apie tipišką įžaidėją. Toks krepšininkas privalo ne tik persivaryti kamuolį į varžovų aikštės pusę. Jis valdo kamuolį didžiąją atakos laiko dalį, ieško progų atakuoti (pirmiausia) komandos draugams ir sau, diktuoja rungtynių tempą, vykdo derinį arba improvizuoja, jei keičiasi aplinkybės. Svarbiausia tokio žaidėjo misija – visi komandos draugai turi laiku ir sau patinkančiose pozicijose gauti kamuolį, ypač tie, kuriems konkrečiose rungtynėse krepšys atrodo platus kaip baseinas. „Tai galima vadinti meno forma. Įžaidėjas yra pats svarbiausias kūrėjas aikštėje“, – aiškino R. Paulauskas.
Genialūs įžaidėjai, kaip ir genialūs menininkai, negimsta kiekvieną dieną. Klausimas, ar įžaidėju gimstama, ar jį galima išugdyti, tam tikru atžvilgiu primena vištos ir kiaušinio dilemą. Nors, jei kalbama apie tikrai genialius atakų dirigentus, pavyzdžiui, keturiskart Eurolygos čempioną Š. Jasikevičių, SKM direktorius R. Paulauskas linkęs manyti, kad didesnę dalį lemia genai. „Tai turi būti tam tikros genetinės savybės. Kalbu ne vien apie fizinius duomenis, judesių funkcijas, periferinį matymą. Itin svarbus ir charakteris. Įžaidėjas privalo būti geras vadovas, tikras lyderis, galėti aplink save suburti kitus, sugebėti ir pagirti, ir aprėkti. Žinoma, šiuos bruožus galima ugdyti, bet vis tiek reikia tam tikrų duomenų“, – pabrėžė buvęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ treneris R. Paulauskas.
Be įgimtų savybių, būtina ir tam tikra ugdymo aplinka, palanki terpė joms išsiskleisti. Vertinant to paties Š. Jasikevičiaus karjerą, aukščiausios klasės atakų organizatoriumi jis tapo po 1999–2000 m. sezono Zmago Sagadino muštro Liublianos „Olimpijos“ komandoje.
Ir Šaro, ir M. Kalniečio, ir daugelis kitų pavyzdžių rodo dar vieną bendrą tendenciją – įžaidėjams, kaip vynui, reikia laiko subręsti. Daugelis dirigentų iš esmės atsiskleidžia būdami 24–25 metų, tad turbūt ne veltui Lietuvoje tiek daug vilčių dedama į 24-erių Kauno „Žalgirio“ gynėją Adą Juškevičių. Jis – vienas svarbiausių kandidatų į rinktinės įžaidėjo poziciją, bet kur reikėtų žvalgytis šiam projektui nepasiteisinus?
Atsitrenkę į sieną
Logika sako: jei Lietuva – išties krepšinio šalis, kodėl per keliolika metų nesugebama išugdyti bent kelių padoresnių pretendentų į rinktinės įžaidėjo pareigas? Akivaizdu, kad tai ne taip paprasta, kaip į platųjį pasaulį iš universiteto paleisti dar vieną vadybininką, tačiau pats faktas tikrai nedaro garbės šalies krepšinio mokyklai.
R. Paulauskas tik iš dalies sutinka dėl priekaištų krepšinio mokykloms. Trenerio nuomone, mokyklos savo darbą atlieka per du pirmuosius krepšininko atrankos etapus. Iki to laiko, kai žaidėjas jau pradeda trečiąjį karjeros etapą – beldžiasi į vidutinio pajėgumo Lietuvos krepšinio lygos ar užsienio klubus.
Į ketvirtąjį lygmenį – Eurolygos klubus ir rinktines – sugeba prasibrauti patys geriausi ir talentingiausi, bet Lietuvos įžaidėjams šioje terpėje beveik nepavyksta išgyventi.
R. Paulauskas šį procesą iliustruoja labai šviežiu Mindaugo Kuzminsko pavyzdžiu. Dar praėjusį sezoną talentingas puolėjas buvo konservuojamas ant Kauno „Žalgirio“ atsarginių žaidėjų suolo, bet šį sezoną, atėjus dirbti Joanui Plazai, suspindo visu ryškumu.
„Žvelgiant iš šalies tai gali atrodyti paprasta, bet individualus gebėjimas adaptuotis, surasti, išsikovoti savo vietą yra neįtikimai svarbus. Deja, mūsų jaunimo rinktinėse suspindę įžaidėjai nesugeba žengti to lemiamo žingsnio“, – pabrėžė IQ pašnekovas.
Vienas tokių – paties R. Paulausko auklėtinis jaunimo rinktinėse Žygimantas Janavičius. Prieš kelerius metus Kairiarankiu Jasikevičiumi pakrikštytas alytiškis nesugebėjo įsitvirtinti Kauno „Žalgiryje“, o dabar jo karjerą sustabdė sunki kryžminių raiščių trauma.
Sprendimas – improvizuoti
A. Juškevičius bus bandomas šią vasarą, o žvelgiant į artimiausią Lietuvos rinktinės perspektyvą akiratyje šmėžuoja du vardai – 20-metis Vytenis Čižauskas ir 21-ų Augustas Pečiukevičius. Pirmasis atstovauja stiprios Ispanijos ACB lygos Valjadolido klubui, bet rungtyniauja epizodiškai. Antrasis žaidžia silpnoje Estijos „Pärnu“ komandoje, bet yra jos lyderis – Baltijos lygos sezone surinkdavo po 15 taškų ir atlikdavo 6 rezultatyvius perdavimus.
„Seku šių krepšininkų karjerą, bet kol kas sunku pasakyti, ar jie gali užaugti iki rinktinės marškinėlių. Potencialo turi abu, o artimiausi keleri metai parodys, ar jiems pavyks įveikti ketvirtą atrankos etapą ir tapti elitiniais žaidėjais“, – teigė R. Paulauskas.
Šiuo metu, kol įžaidėjų badmetis nesibaigia, J. Kazlauskui ir visam rinktinės štabui lieka improvizuoti. Kaip tai daryti, pavyzdį 2010 m. pasaulio čempionate pateikė Kęstutis Kemzūra. Tuometė rinktinė turėjo vienintelį M. Kalnietį, bet žaidė dinamišką, universaliais krepšininkais paremtą krepšinį, kuris užtemdė potencialų įžaidėjo trūkumą ir leido iškovoti bronzos medalius.
„Krepšinis keičiasi, o tuos pasikeitimus formuoja dabartiniai krepšininkai. Treneris turi ieškoti geriausių variantų, kaip panaudoti turimus žaidėjus, jų geriausias savybes. 2010-ųjų rinktinė parodė, kad gražų ir pergalingą krepšinį galima žaisti be tipinio atakų dirigento“, – pabrėžė R. Paulauskas.
Vis dėlto, nei J. Kazlauskas, nei būsimi rinktinės strategai nesupyktų turėdami bent kelis kandidatus į šią vis dar vieną svarbiausių krepšinio pozicijų. Ir jei naujas Š. Jasikevičius ar M. Kalnietis neatsiras dar dešimtmetį, T. Pačėso siūlymas suteikti Lietuvos pilietybę užsieniečiui įžaidėjui nebeatrodys toks skandalingas. Lietuvos krepšinis tiesiog gali nebeturėti kito pasirinkimo.
Neužaugę dirigentai
Kauno „Žalgiryje“ ir Vilniaus „Lietuvos ryte“ per pastarąjį dešimtmetį rungtyniavo ne vienas Lietuvos įžaidėjas, bet daugelis taip ir nesugebėjo įsitvirtinti. IQ pateikia kelis pavyzdžius.
Gediminas Navickas (29 metai) tapo pasaulio jaunimo čempionu, 2003–2004 m. sezoną pradėjo „Žalgiryje“, bet buvo paskolintas „Panevėžiui“. Šiuo metu rungtyniauja Rumunijoje ir yra geriau žinomas kaip geriausio Lietuvos badmintonininko Kęstučio Navicko dvynys.
Andrius Lepinaitis (31 metai) „Žalgiriui“ atstovavo vieną sezoną (2003–2004 m.). Vėliau žaidė Ukrainoje, Kauno „Atleto“ komandoje. Baigęs karjerą.
Aidas Viskontas (26 metai) kelis sezonus turėjo sutartį su „Lietuvos rytu“, tačiau atstovavo tik „dublerinei“ „Perlo“ komandai. Laikytas labai talentingu įžaidėju, dabar rungtyniauja LKL Utenos „Juventus“ komandoje.
Žydrūnas Kelys (26 metai) – vienas retų krepšininkų, žaidęs ir Kauno, ir Vilniaus ekipose. Išgarsėjęs aikštingu charakteriu, dabar atstovauja Alytaus „Dzūkijai“ (NKL).
Šarūnas Vasiliauskas (24 metai) „Žalgirio“ marškinėlius vilkėjo vieną sezoną (2009–2010 m.). Šiuo metu – Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ (LKL) žaidėjas.
