J. S. Nye.
Jeigu viena valstybė turi galios persvarą, stebėtojai dažnai šią padėtį vadina hegemonija (viešpatavimu). Dabar daugelis išminčių tvirtina, kad didėjanti kitų šalių galia ir Amerikos įtakos praradimas revoliucinguose Artimuosiuose Rytuose rodo, jog „Amerikos hegemonija“ menksta.
Tačiau šis terminas yra painus. Visų pirma, jėgos išteklių turėjimas ne visada reiškia, kad jų turėtojas gali pasiekti norimą rezultatą. Net nesena Osamos bin Ladeno mirtis nuo JAV specialiųjų jėgos tarnybų rankų dar nieko nesako apie Amerikos galią.
Kad tai suvoktumėte, apsvarstykite padėtį po Antrojo pasaulinio karo. JAV sukurdavo daugiau nei trečdalį pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP) ir turėjo triuškinamą branduolinių ginklų persvarą. Daugelis tai laikė pasauline hegemonija. Nepaisant to, JAV nesugebėjo užbėgti už akių Kinijos „praradimui“, padėčiai be išeities Korėjos kare, priversti iš Rytų Europos atsitraukti komunizmą, sutriuškinti Vietnamo nacionalinio išlaisvinimo frontą ar pašalinti F. Castro režimą Kuboje.
Studijos rodo, kad net vadinamojo amerikietiško viešpatavimo metu tik penktadalis JAV bandymų pakeisti padėtį kitose šalyse naudojant karinę jėgą buvo sėkmingas, o ekonominės sankcijos turėjo įtakos tik pusėje visų atvejų.
Visgi daugelis tiki, kad dabartinė JAV galios išteklių viršenybė yra hegemoniška, ir kad ji sumenks, kaip anksčiau nutiko Didžiajai Britanijai. Kai kurie amerikiečiai į tokias perspektyvas reaguoja emocingai, nors tikėjimas, kad JAV džiaugsis galios persvara amžinai, reikštų, kad pamirštama tai, kas vyko praeityje.
Tačiau terminas „nuosmukis“ sujungia dvi skirtingas galios dimensijas – absoliutų nuosmukį (gebėjimo efektyviai naudotis ištekliais sumažėjimą ar praradimą) ar santykinį nuosmukį (kitų šalių ištekliai tampa didesni arba pradedami naudoti efektyviau). Pavyzdžiui, septynioliktame amžiuje Nyderlandai klestėjo viduje, bet prarado santykinę galią, nes kitos šalys stiprėjo labiau.
Vakarų Romos imperija, atvirkščiai, ne nusileido kitai valstybei, bet suiro iš vidaus ir puldinėjant barbarų būriams. Senovės Roma buvo žemės ūkio bendruomenė, pasižymėjusi žemu ekonominiu našumu ir daugybe brolžudiškų vaidų.
Nors JAV turi problemų, ji vargu ar tilptų į Senovės Romos absoliutaus nuosmukio apibrėžimą. Lyginimas su Didžiosios Britanijos nuosmukiu, kad ir populiarus, taip pat klaidina.
Didžioji Britanija turėjo imperiją, kurioje niekad nesileido saulė – apėmė tokią didelę teritoriją, kad bent kurioje nors dalyje švietė saulė. Be to, ji valdė daugiau nei ketvirtį žmonijos ir jai priklausė stipriausias jūrų laivynas. Tačiau tarp imperinės Britanijos ir dabartinės Amerikos santykinės galios išteklių yra daug svarbių skirtumų.
Pirmojo pasaulinio karo laikais Britanija tarp galingiausių valstybių buvo tik ketvirtojoje vietoje, vertinant žmonių kiekį karinėse pajėgose, ketvirtojoje vertinant BVP ir trečiojoje vertinant karines išlaidas. Gynybos išlaidos vidutiniškai siekė 2,5-3,4 procento BVP, o imperija dažnai buvo valdoma vietinių karinių pulkų.
1914 metais Britanijos grynasis kapitalo eksportas suteikė jai svarbią finansinę bazę, kuria ji galėjo naudotis (nors kai kurie istorikai svarsto, kad būtų buvę geriau investuoti pinigus vietos pramonėje). Iš Antrajame pasauliniame kare dalyvavusių 8,6 milijonų žmonių Britanijos karinėse pajėgose beveik trečdalis buvo iš užjūrio imperijos.
Kad ir kaip būtų, stiprėjant nacionalizmui Londonui tapo vis sunkiau imperijos vardu deklaruoti karą, kurio gynyba virto vis sunkesne našta. Amerika, priešingai, nuo 1865 metų turėjo kontinentinę masto ekonomiką, apsaugotą nuo nacionalistinio susiskaidymo.
JAV yra mažiau suvaržyta ir turi daugiau pasirinkimo laisvės nei Britanija kada nors turėjo. Išties, Amerikos geopolitinė padėtis nepaprastai skiriasi nuo imperinės Britanijos: Britanija pašonėje turėjo stiprėjančias kaimynes Vokietiją ir Rusiją, o JAV naudos suteikia du vandenynai ir silpnesni kaimynai.
Nepaisant šių skirtumų, amerikiečiai yra linkę įtikėti nuomonėmis apie nuosmukį. JAV steigėjai nerimavo dėl lyginimo su Romos respublikos nuosmukiu. Be to, kultūrinis pesimizmas yra labai būdingas amerikiečiams, besitęsiantis nuo šalies puritoniškų šaknų.
Charlesas Dickensas prieš pusantro šimtmečio atkreipė dėmesį, kad „jeigu tikėtume piliečiais, Amerika yra nuolat prislėgta, stagnacijoje, visada apimta nerimą keliančios krizės, ir niekada nebuvo kitaip“.
Naujesnės apklausos rodė plačiai paplitusį tikėjimą apie artėjantį nuosmukį po to, kai Sovietų sąjunga 1957 metais paleido palydovą „Sputnik“, taip pat per prezidento R. Nixono eros ekonomikos šokus aštuntajame dešimtmetyje ir po prezidento Ronaldo Reagano biudžeto deficito laikų devintajame dešimtmetyje. To dešimtmečio pabaigoje amerikiečiai tikėjo, kad šalis apimta nuosmukio, bet per dešimtmetį nuomonė pasikeitė į tai, kad JAV yra superjėga. Dabar daugelis vėl grįžo prie tikėjimo apie nuosmukį.
„Nuosmukizmo“ ciklai labiau atskleidžia amerikiečių psichologiją nei giliau slypinčius galios išteklių pokyčius. Kai kurie apžvalgininkai, pavyzdžiui, Harvardo istorikas Niallas Fergusonas, tiki, kad „ginčai apie nuosmukio stadiją gali būti laiko švaistymas – labiausiai nerimą piliečiams ir politikos formuotojams turėtų kelti status ir netikėtas smukimas“.
N. Fergusonas tiki, kad valstybės skolos padvigubinimas ateinantį dešimtmetį negali pats vienas „išgraužti“ JAV stiprybės, tačiau jis galėjo susilpninti ilgai buvusį tikėjimą Amerikos sugebėjimu atlaikyti bet kokią krizę. N. Fergusonas neklysta sakydamas, kad JAV turės imtis savo biudžeto deficito, kad išlaikytų tarptautinį pasitikėjimą, bet, kaip aš parodau savo knygoje „The Future of Power“, tai yra įmanoma.
Dar prieš dešimtmetį Amerika turėjo biudžeto perteklių, iki prezidento George‘o W. Busho mokesčių mažinimų, dviejų karų ir fiskalinio nestabilumo sukurtos recesijos. Pasaulio ekonomikos forumo skaičiuojamas JAV ekonomikos konkurencingumo indeksas yra vis dar netoli viršūnės, o politinė sistema, kad ir su sau būdinga painiava, pradėjo lėtai grumtis dėl būtinų pokyčių.
Kai kurie tiki, kad prieš 2012 metų prezidento rinkimus respublikonai ir demokratai gali pasiekti politinį kompromisą. Kitų nuomone, susitarimas labiau tikėtinas po rinkimų. Bet kokiu atveju, paaiškės, kad migloti teiginiai apie hegemonijos nuosmukį yra klaidinantys.
____________________
Josephas S. Nye yra Harvardo universiteto profesorius ir knygos „The Future of Power“ autorius.
