Sudie.
Įsisiautėjęs FNTT skandalas beveik sugriovė valdančiąją koaliciją. Paskutinę akimirką, kai jau visi ėmė rengtis mažumos Vyriausybei, prezidentė D. Grybauskaitė pasiūlė kompromisą, kuris leido kol kas formaliai išsaugoti daugumą Seime. Tačiau Vyriausybės veikla per kelias savaites buvo taip destabilizuota, kad dabar tikėtis sklandaus jos darbo bemaž neįmanoma.
Koalicija nesugriuvo (kol kas!), tačiau įtampa tarp koalicijos partnerių išliks ir iki problemų sprendimų dar labai toli. Prezidentės įsitraukimas į koalicijos ginčus, nors ir savaite pavėluotas, leido tikėtis, kad aistros nurims. „Krizės pabaiga formaliai matoma, koalicijos partneriai lyg ir sutarė tęsti darbą. Tačiau pasitikėjimo krizė dar tvyro – vienu formaliu sprendimu pasitikėjimo negalima atkurti. Tam reikės daug ir nuoseklių visų pusių pastangų. Šiandienė situacija pasitikėjimo požiūriu yra labai trapi, ir prognozuoti, kad dabartinė koalicija galės dirbti kaip iki šiol, yra daugiau nei sudėtinga. Bet kokie nauji nesutarimai gali vėl paskatinti labai rimtą krizę“, – teigė politologas Algis Krupavičius.
Daugiau nei mėnesį Vyriausybė buvo numetusi į šalį visus svarbiausius darbus ir ėmėsi aklo „savo tiesos“ gynimo. Kai kurie Seimo nariai spjovė į formalias funkcijas ir ėmė vaidinti didžiuosius kovotojus už teisybę. Likus pusmečiui iki Seimo kadencijos pabaigos tapo nebesvarbūs nei „Snoro“ bankroto reikalai, nei trejus metus brandinti strateginiai energetikos projektai, nei finansinio stabilumo įsipareigojimai ES.
Tiek kaltinimų išdavystėmis, šiurkštaus spaudimo ir politinės kultūros nesilaikymo jau seniai Lietuvoje nebuvo. Net seni politikos vilkai, įpratę kalbėti gražiai ir mandagiai, šį kartą neberinko žodžių. Nuo kovo pradžios koalicinė Vyriausybė vis labiau pati save spaudė į kampą ir mažino bet kokias galimybes, kad gali išlikti ligšiolinė jos sudėtis. Šachmatų terminais kalbant, koalicija pateko į cugcvango padėtį – kiekvienas būsimas ėjimas tik blogina situaciją, tačiau žaidėjai priversti juos atlikti. Vis dėlto šachmatuose tik vienas žaidėjas tuo pat metu gali atsidurti cugcvange, tuo metu kitas – jo priešininkas – labai tikslingai eina pergalės link.
Užtrukusioje politinėje krizėje abu konflikto dalyviai – konservatorių partija ir liberalcentristai – blogino savo galimybes išsaugoti valdžią ir išlaikyti reputaciją. Net Liberalų sąjūdis, kuris tikrai buvo niekuo dėtas, ėmė kalbėti, kad trauksis iš koalicijos, jei tokia situacija užtruks per ilgai. Ilgokai užtrukusi abipusės žalos situacija, atrodė, galiausiai veda mažumos Vyriausybės link.
Konservatorių lyderiai jau bemaž buvo susitaikę, kad tokia išeitis būtų labiausiai tikėtinas krizės sprendimas. Tačiau net ir mažumos vyriausybės sudarymas, jau nekalbant apie jos efektyvumą, vargiai galėjo būti laikoma „šviesa tunelio gale“, kalbant apie visą politinę krizę.
Niekas nenorėjo atleisti
Prezidentei Daliai Grybauskaitei atsisakius atleisti vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį, konservatoriai pasijuto tarsi gavę šlapiu skuduru per veidą. Jei netenkinamas premjero siūlymas atleisti vieną iš ministrų, tai kaip yra vertinamas pats premjeras? Seimo pirmininkė Irena Degutienė ne veltui užsiminė, kad toks prezidentės sprendimas kelia abejonių, ar pasitikima visa Vyriausybe. Kita vertus, prezidentė įsitraukė į formaliai nelogiškų neatleidimų spiralę. Prisiminkime. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovas Vitalijus Gailius atsisakė atleisti savo pavaldinį Vytautą Giržadą. Tuomet „didesnis viršininkas“ R. Palaitis nusprendė atleisti FNTT vadovą. Tam pasipriešino „dar didesnis viršininkas“ premjeras Andrius Kubilius ir nusprendė atleisti vidaus reikalų ministrą. Ir galiausiai „pati didžiausia viršininkė“ nusprendė neatleisti ministro ir taip visa valdžios piramidė tapo sudarkyta.
Prezidentė įsitraukė į formaliai nelogiškų „neatleidimų“ spiralę, tačiau neužbaigė šio ciklo – pritrūko pareikalauti premjero atsistatydinimo.
Tiesa, logiškai šiai sekai reikėjo dar vieno sprendimo – prezidentei pareikšti nepasitikėjimą premjeru ir taip pagaliau užbaigti neatleidimų grandinę. Tačiau D. Grybauskaitė nutarė, kad Vyriausybė gali dirbti, tiesiog jai reikia išsiaiškinti savo viduje.
Paskutinį ėjimą prieš skelbiant matą liberalcentristų galimybėms išlikti koalicijoje padarė R. Palaitis, suskubęs tvirtinti naujo konkurso dėl FNTT vadovo rezultatus. Šis sprendimas galbūt ir atitiko vidaus reikalų ministro įsitikinimus, kad jis teisus, tačiau politiškai buvo esminė klaida, jei liberalcentristai dar nuoširdžiai norėjo ieškoti kompromiso.
Sustabdyti konkursą dėl FNTT vadovo skyrimo buvo mažiausia, ką galėjo padaryti R. Palaitis, jei būtų ieškojęs išeičių iš prastėjančios situacijos. Tačiau, matyt, žmogiškas pyktis ar politinės ambicijos jau nebeleido ramiai ir racionaliai vertinti galimybių. Po šio sprendimo liberalcentristai tapo nebeįsivaizduojami koalicijoje.
Užtrukęs lyderių sprendimas
Kaip žinoma, į konfliktą įsijautusios šalys gali priimti tik tokius kompromisus, kurie abiem pusėms leidžia bent iš dalies „išlaikyti veidą“ ir nepasirodyti visiškais nevykėliais. FNTT vadovų konkurso sustabdymas būtų leidęs išlaikyti solidumą liberalcentristams ir kuriam laikui patenkinti konservatorių ambicijas. Žinoma, to nebūtų užtekę, tačiau be pirmo žingsnio neįmanomas joks sprendimas. Prezidentė šiuo atveju galėjo būti ta taikintoja, kuri būtų pasiūliusi vienus ar kitus kompromisinius variantus, jei tikrai norėjo šios Vyriausybės darbo tąsos. Net jei dėl to būtų tekę daryti tam tikras politines išlygas.
Tačiau pirma D. Grybauskaitė tik pareiškė, kad nedalyvaus šiose grumtynėse. Matyt, „vienišos vilkės“ sindromas tąkart paėmė viršų ir politinės galimybės parodyti tikrąją lyderystę nebuvo išnaudotos. Ir tai kirto D. Grybauskaitės reitingams, kuriems iki šiol niekas nedarė įtakos. Remiantis „Lietuvos ryte“ skelbiama visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės „Vilmorus“ apklausa, vykdyta kovo 8–21 d., gyventojų pasitikėjimas D. Grybauskaite krito daugiau nei 10 proc. – nuo 80,1 iki 69,7 proc. Būtent prezidentės pozicija labiausiai nuvylė visuomenę – nė vienas kitas tiesiogiai į skandalą įsitraukęs politikas nei įgijo esminio visuomenės palankumo, nei jo prarado.
„Tautos numylėtinė prezidentė tarsi palaiko blogą sprendimą, o nemėgstamas premjeras šį kartą stoja į teisingo reikalo pusę. Žmonės yra pasimetę.“
V. Gaidys
Praėjus lygiai savaitei po pirmojo prezidentės pareiškimo netikėtai buvo paskelbta, kad R. Palaitis vis dėlto nutarė trauktis, o liberalcentristai – likti koalicijoje. Toks netikėtas posūkis parodė, kad prezidentė vis dėlto ėmėsi iniciatyvos ir suprato, kad be jos įsikišimo koalicija žlugs, o mažumos Vyriausybė bus pasmerkta nuolat kyboti ant plauko. Prezidentės ryžtingas įsitraukimas turėjo būti lemiamas įtikinant R. Palaitį pasitraukti. Būtent tokių veiksmų reikėjo iš prezidentūros gerokai anksčiau. Šiomis aplinkybėmis buvo rastas ir savotiškas balansas, leidžiantis tiek konservatoriams jaustis teisiems, tiek liberalcentristams išlaikyti minimalią savigarbą.
Liberalcentristai po šių kompromisų prarado daugiausia. „Jie patys pasirinko tokią taktiką, kuri paskatino dabartinę situaciją, – teigė A. Krupavičius. – Jei liberalcentristai būtų nusprendę, kad vidaus reikalų ministrą reikia aukoti gerokai anksčiau, tokios įtampos nebūtume matę. Žinoma, liberalcentristai nukentėjo labiausiai, nes tikėtina, kad jie praras ir rinkėjų pasitikėjimą, todėl jų galimybės rinkimuose, daugiamandatėje apygardoje, perkopti 5 proc. yra minimalios.“
Po to, kai kultūros ministras Arūnas Gelūnas pasiskelbė, kad palieka liberalcentristus ir nuo šiol Vyriausybėje atstovaus Liberalų sąjūdžiui, Algio Čapliko vadovaujamos partijos įtaka gerokai sumažėjo. Tad kokia politinė nauda partijai apskritai vis dar likti Vyriausybėje? Anot A. Krupavičiaus, politine prasme pusmetį laikytis Vidaus reikalų, Sveikatos apsaugos ir Aplinkos ministerijų nėra labai svarbu, tačiau šios ministerijos vis tiek suteikia tam tikrus „administracinius resursus“, kurie svarbūs prieš rinkimus. Kitaip tariant, kiekvienos ministerijos kontrolė leidžia megzti įtakos voratinklius, kurie labai praverčia ieškant paramos prieš rinkimus. Kita vertus, liberalcentristams pasitraukti iš koalicijos jau po pasiekto kompromiso galėtų reikšti visišką pasitikėjimo šia partija praradimą.
Vyriausybei – pasitikėjimo iššūkiai
Net ir po to, kai R. Palaitis įteikė savo atsistatydinimo pareiškimą, pasitikėjimo tarp koalicijos partnerių nepadaugėjo. Seimo pirmininkė I. Degutienė net suabejojo, ar R. Palaitis laikysis savo pažado, o dalis konservatorių toliau laikėsi nuomonės, kad buvę FNTT vadovai turi kuo greičiau būti grąžinti į darbą. Karą dėl FNTT toliau pratęsė Antikorupcinės komisijos nariai, puolę įrodinėti, kad naujo konkurso dėl FNTT vadovo posto laimėtojas Kęstutis Jucevičius pats gali būti kaltas dėl šimtų slaptų dokumentų dingimo.
Galima numanyti, kad konservatoriai spaus kuo greičiau reorganizuoti visą FNTT ir po pertvarkų V. Gailius ir V. Giržadas bus pakviesti grįžti į tarnybą. Tačiau ar jie galės tai padaryti? Ar Valstybės saugumo departamentas suteiks jiems iš naujo teisę dirbti su slapta informacija? Ar visos FNTT reorganizavimo procedūros neužtruks iki rudens, kai Vyriausybę gali formuoti visai kitos partijos? Ar naujasis premjeras apskritai norės matyti V. Gailių ir V. Giržadą FNTT vadovais? Bent jau teisine prasme chaoso tikrai nepritrūks ir jokia teisybė gali neprasiskverbti pro šiuos formalumų voratinklius.
Liberalcentristai anaiptol neskubėjo ieškoti pamainos atsistatydinusiam R. Palaičiui. Pradinis sumanymas buvo kuo ilgiau palikti „kyboti ore“ VRM, pavedant laikinai eiti ministro pareigas sveikatos apsaugos ministrui Raimondui Šukiui. Taip būtų palaikomi buvusio ministro sprendimai vengiant imtis pokyčių. Tačiau tokia situacija negali tęstis pusę metų. Tad sprendimai dėl vidaus reikalų ministro ir FNTT reorganizavimo vis tiek suksis ratu ir greičiausiai kels sumaištį iki pat Seimo rinkimų.
Vyriausybei atkurti prarastą tarpusavio pasitikėjimą tampa per sunkia našta. Po kelių savaičių abipusių kaltinimų ir svaidymosi įžeidinėjimais sunku tikėtis, kad per akimirką bus grįžta prie buvusios situacijos. Prarastas pasitikėjimas greičiausiai dar ilgokai vers partnerius šnairuoti vieniems į kitus ir baimintis naujos išdavystės. Šį įtampa gali išlikti iki pat Seimo rinkimų ir ypač išaugti priimant vadinamuosius strateginius sprendimus dėl energetikos.
„Koalicija jau nebedirbs taip, kaip iki šiol, ir priimti sprendimus per likusį pusmetį bus labai nelengva. Vyriausybė niekada negalės būti užtikrinta, kad turi daugumą Seime“, – mano A. Krupavičius. Jo teigimu, valdančiosios partijos turės dirbti kur kas intensyviau ir su opozicinėmis partijomis, ieškodamos paramos visiems svarbesniems sprendimams. Politologas atkreipė dėmesį, kad tokios pastangos jau dabar pastebimos – pavyzdžiui, kompromisas dėl Rolando Pakso galimybių grįžti į Seimą. Kovo 20 d. Seimas po svarstymo pritarė pataisoms, kurios po apkaltos tik ketverius metus politikui draustų kandidatuoti į Seimą. Tai reiškia, kad nušalintasis prezidentas R. Paksas jau galėtų dalyvauti rinkimuose į Seimą šiemet.
Kas laimėjo?
Politologės Jūratės Novagrockienės manymu, galiausiai po šių rietenų koalicijos viduje visos valdančiosios partijos turėtų būti daugiau pralaimėjusios nei laimėjusios. „Valdančiosios partijos parodė, kad nesugeba siekti kompromisų. O tai formuoja blogą koalicijos įvaizdį“, – teigė J. Novagrockienė. Anot jos, mažiausiai nukentėjo Liberalų sąjūdis, o tarp tiesioginių konflikto dalyvių kiek geriau atrodė konservatoriai, o ne liberalcentristai. „Jei liberalcentristai tikisi, kad jų kategoriška laikysena galėtų jiems duoti papildomų balsų – tai labai abejotinos viltys. Net svyruojantiems rinkėjams liberalcentristų pozicija neturėjo kelti simpatijų“, – mano J. Novagrockienė.
Skandalas dar labiau išryškino konservatorių susiskaldymą. Jau iki šios koalicijos krizės buvo nemažai požymių, kad A. Kubiliaus komandai ir Seimo frakcijai trūksta vieningumo, o skandalo įkarštyje tai jau buvo nebeslepiama. „Buvo matyti, kad konservatoriai nederina savo pozicijų. I. Degutienės pasiūlyta pirmalaikių Seimo rinkimų idėja nebuvo bloga, tačiau matyti, kad tikrai ne visi konservatoriai ją remia“, – teigė J. Novagrockienė.
Sociologas, apklausų bendrovės „Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys mano, kad didesnė dalis visuomenės kol kas tiesiog nesuprato, kas vyksta. „Kuo toliau nuo Vilniaus, tuo ryškesnė tendencija, kad žmonės mažiau supranta ar domisi tuo, kokios kovos dėl valdžios vyksta sostinėje, – teigė V. Gaidys. – Kol kas politikų reitingams tai didžiulės įtakos nepadarė, nes žmonės yra šiek tiek pasimetę: didesnė žiniasklaidos dalis tarsi suformavo nuomonę, jog FNTT vadų atleidimas buvo blogas dalykas. Ir štai tautos numylėtinė prezidentė tarsi palaiko blogą sprendimą, o nemėgstamas premjeras šį kartą stoja į teisingo reikalo pusę. Žmonės yra pasimetę.“
Vis dėlto FNTT skandalas neturėjo esminės įtakos nė vienai iš koalicijos partnerių: liberalcentristai, kaip ir iki skandalo, toliau kybo ties 1 proc. populiarumo žyma, konservatorių reitingas pakilo tik 0,5 proc., kas statistiškai yra visiškai nereikšminga, o Liberalų sąjūdis prie savo populiarumo pridėjo 1,3 proc., tačiau vis tiek vos peržengtų 5 proc. barjerą.
Netikėta laimėtoja visoje šioje istorijoje tapo Darbo partija. Remiantis pastarosiomis „Vilmorus“ apklausomis, šios partijos reitingai šoktelėjo net 7,7 proc. ir ji gerokai aplenkė ilgą laiką apklausose pirmavusius socialdemokratus. Kol socialdemokratai miegojo ir visiškai nesikišo į valdančiųjų ginčus, Viktoras Uspaskichas drąsiai skelbė, kad jie „išgelbėtų“ valdžią ir, jei prireiks – paremtų mažumos Vyriausybę. Arba pirmieji skubėtų į pirmalaikius Seimo rinkimus ir tuomet jau patys būtų pasiryžę tapti valdžia. Tad greičiausiai gali pasiteisinti lietuvių partijų patarlė: kai du pešasi, Viktoras laimi.
