Kol Londono pareigūnai ieško kaltųjų nerimstančiame LIBOR skandale, iš posto išvertusiame ne vieną „Barclays“ vadovą, aštri kritika skrieja ir iš kitapus Atlanto.
Sistema, pagal kurią nustatomos tarpbankinės palūkanų normos LIBOR, turi „struktūrinių trūkumų“, pareiškė JAV Federalinio rezervų banko vadovas Benas Bernanke. Kalbėdamas JAV politikams, jis tikino kol kas nežinantis, ar klastojant tarpbankines palūkanų normas dalyvavo kurie nors jų šalies bankai.
B. Bernanke taip pat priminė, kad Federalinis rezervų bankas dar 2008 m. Britų bankų asociacijai (BBA) pateikė rekomendacijų dėl LIBOR nustatymo. Tarp jų esą buvo minimos ir procedūros, galėjusios užtikrinti, kad bankai neturėtų motyvacijos klastoti informaciją apie palūkanų normas.
Federalinio rezervų banko pasiūlymai, anot institucijos vadovo, nebuvo įgyvendinti. Dėl šios priežasties B. Bernanke teigė negalintis visiškai pasitikėti šia sistema. Taip pat jis apgailestavo negalintis užtikrinti JAV gyventojų, kurių turimos paskolos susietos su LIBOR, kad jų mokamos palūkanos yra sąžiningos.
„Aš negaliu jų užtikrinti, nes BBA neįgyvendino rekomendacijų“, – kalbėjo Federalinio rezervų banko vadovas.
Savo ruožtu britų visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė aprašė procedūrą, pagal kurią nustatomos tarpbankinės palūkanų normos LIBOR, ir paaiškino, kaip bankai gali jomis manipuliuoti.
Kiekvieną darbo dieną bankai praneša LIBOR nustatančiai institucijai – Britų bankų asociacijai – kokio dydžio palūkanas turėtų mokėti, jeigu tą rytą nuspręstų pasiskolinti pinigų. Viešai skelbiamos tarpbankinės palūkanų normos yra vidutinės. Apskaičiuojant vidurkį, didžiausia ir mažiausia bankų paminėta palūkanų norma yra atmetama. Tai daroma tam, kad vieno banko nurodyta palūkanų norma neproporcingai nepaveiktų oficialaus LIBOR rodiklio.
Tačiau, kaip pabrėžia BBC, bankas gali paveikti LIBOR vidurkį, net jeigu jo nurodyta palūkanų norma yra didžiausia arba mažiausia ir neįtraukiama į skaičiavimus. Įsivaizduokite, kad yra keturi bankai. „1 bankas“ praneša apie 1 proc., „ 2 bankas“ – apie 2 proc., „3 bankas“ – apie 3 proc., „4 bankas“ – apie 4 proc. siekiančią palūkanų normą. Didžiausia ir mažiausia palūkanų norma atmetama. Taigi LIBOR būtų 2,5 proc.
Dabar įsivaizduokime, kad „1 bankas“ nori padidinti LIBOR. Tuomet vietoje 1 proc. siekiančios palūkanų normos jis praneša apie 5 proc. siekiančią palūkanų normą. Tarkime, kad visi kiti bankai praneša apie tokias pat palūkanų normas, kokios paminėtos aukščiau.
Tada „1 banko“ įvardyta palūkanų norma vėl bus atmesta. Tačiau ji bus atmesta ne kaip mažiausia, o kaip didžiausia. Atmetus mažiausią palūkanų normą LIBOR bus apskaičiuojamas kaip 3 proc. ir 4 proc. vidurkis ir sieks 3,5 proc. Realybėje šis efektas būtų labai menkas. Jis matuojamas baziniais punktais, kurie yra šimtosios procento dalys. Vis dėlto net ir jų gali užtekti, kad kas nors turėtų iš to naudos.
„Iki finansų krizės LIBOR judėjo siaurame intervale. Taigi tuomet būtų buvę sudėtinga smarkiai pakeisti šį rodiklį… Baziniu punktu ar net mažiau“, – BBC cituoja Jonathaną Rosenthalą, „The Economist“ bankų skyriaus redaktorių.
Tačiau krizės metu kai kurie apžvalgininkai pastebėjo, kad LIBOR kiek atitrūko nuo realybės, nes bankai nenorėjo pripažinti, kad norėdami pasiskolinti pinigų susiduria su sunkumais. „Tokiais atvejais situacija tampa sudėtingesnė, – sako J. Rosenthalas. – Žinoma, kad tuomet bankai bent jau mėgino veikti kartu. Jeigu keli bankai dirba kartu, norėdami pajudinti LIBOR kiek daugiau, tai yra įmanoma.“
